Viskas apie nieką

C-c-c-changeees.

Išėjau iš darbo. Daugiau nei du mėnesius pradirbti vienoje vietoje man nesigauna - dar kartą patvirtinau šią taisyklę. Pagrindinė priežastis kodėl išėjau - nesuspėjau su darbais ir universitetu. Juk dirbau pilnu etatu, ir visada pasilikdavau po darbo viršvalandžiams, kad dar labiau neturėčiau asmeninio gyvenimo. Viską atidėdama paskutinei minutei išsikasiau sau milžinišką duobę. Pastarąsias keturias dienas iš eilės buvau gyva tik kofeinu ir sugebėjau parašyti dar kelis referatus ir pasimokyti koliokviumams. Kadangi mėgstu rašyti, todėl dažniausiai įdomiausias temas visada stengiuosi pasilikti pabaigai. Tik tai, kad šį kartą tų įdomių temų, kurias vis atidėliodavau, vienoje vietoje susirinko tiek daug, kad net žalia girelė linko. Bet suspėjau, pridaviau laiku ir dabar  net gavau užsakymą parašyti referatą vienai iš mano saulių. Paprašiau, kad atsilygintų maistu, nes šaldytuve žiurkės kariasi. Kažkaip pinigais nekilo ranka prašyti. Iš šiaip, kas iš tų pinigų - laimės jie neatneša. O maistas neša senei tikras džiaugsmo ašaras.

Pagalvojau, kad nieko stebuklingo rašydama referatą neatrasi ir nepasakysi, bet viltis yra mano motina. Slaptai tikiuosi, kad kokia nors išganinga mintis, sukelianti perversmą mokslo srityje, apsilankys senės galvoje iki ketvirto kurso antro semestro pradžios. Jau vieną idėją turiu, bet čia dar daug literatūros apdirbti reikia. Atsirado nenumaldomas noras po savęs palikti kažką vertingo ateities kartoms. Pamatysit, būsiu kažkuo nusipelniusi gyvenime. Tik tai, kad nežinosit ar tai ši senė, ar ne. He he.

Bėgioju kas trečią dieną, nes kūnas nebeišneša krūvio. Laikausi dietos ir valgau tik vaisius, salotas arba tokį gėrį kaip Graniola (opapa kur ji buvo visą mano gyvenimą). Realiai, pasikeitimų didelių nematau. Svorio mesti man nereikia, bet ir nesijaučiu, kad kažką būčiau numetus. Gal net priaugusi. Jaučiuosi, kaip stabarėja kūnas ir auga kupra. Stengiuosi visada eiti ir sėdėti nesikuprodama, bet vis tiek prie žemės traukia. Nežinau ką daryti su sportu. Man nepatinka raumenys, atsiradę ant kojų. Taip, dabar galiu užlipti į šeštą aukštą ir nemirti nuo oro trūkumo plaučiuose, bet neketinu siekti kultūristės titulo. Galvoju trumpam padaryti pertrauką ir pasilikti tik dietą. Nežinau. Giliuose apmąstymuose šiuo klausimu esu. Kaip ir su plaukų dažymo klausimu. Iš vis, ar buvo gyvenime koks nors laikotarpis kai nesimėčiau tarp dviejų ugnių? Apmąstyti ir šitai reiks.

Kas per oras. Kur vasara dingo? 

Sako, kad kai žmonės nebeturi apie ką kalbėti - kalba apie orą.

Gero antradienio, zuikiai!

Senė.