Savaitė be kompiuterio

Šis įrašas išgimdytas ilgų apmąstymų ir savęs klausinėjimų būdu.

Suskirstyčiau viską dalimis, nes esu organizuotas žmogus, po šimts perkūnų.

Klubas.

Lengvai apgirtusi šokdinausi leopardo timpių gerbėjų ir pagyvenusių grandininių vyriškių atmosferoje. Kiek kartų ten eičiau - vaizdai ir veidai nesikeičia. Mano brangiausiojo nebuvimas šalia (kompiuterio, vyro taip gyvenime nevadinčiau - red. pastaba) privertė senę nusivalyti dulkes nuo kabliukų, išsišukuoti plaukus ir iš po komodos išsitraukti užmirštus ryškius lūpų dažus. Aišku, su savo saulėmis nuėjusios ten, kur protingi nevaikšto, vilčių ir sudužusių svajonių išsipildymo nesitikėjome. Nežinau ko ten iš vis ėjom. Ko gero tą vakarą nebebuvo kas geriau veikti.
Trumpai apžvelgus vakarą: gavau nemokamai išgerti - pliusas. Tualete susikoliojau su kažkokia ypatingų bruožų ir stiliaus pojūčio vietine lankytoja (nepamenu aplinkybių. Pamenu tik raudonus aukštakulnius ir sukilusį norą muštis, bet kartu ir nežinojimą kaip reikia muštis) - pliusas. Neaiškus vaikinas visą vakarą neatstojo ir prašė fajeboko arba telefono numerio - minusas. Ko jau ko, vaikai, bet neprašinėkit merginų tokių dalykų. Ypač senų senių. Ir iš vis, net nelyskit prie senų senių.

Nakvynė.
Viena iš mano draugių gyvena bendrabutyje. Todėl jei per daug nusigeriame ir neišgalime surinkti telefono mygtukų piktam taxi vairuotojui išsikviesti - visada liekame ten nakvoti. Ir šiaip, studentų bendrabučiuose geriau ir linksmiau švęsti, nei nuosavam bute. Atmosfera priverčia elgtis kvailai ir neatsakingai. Senė barakuose visada išsimiega geriausiai.
Šitą gyvenimo epizodą atsimenu gana miglotai. Žinau, kad nusprendėme daug negerti, todėl pasiėmėm tik keturis didžiausius martinio butelius ir nusprendėme jį pagardinti su spraituku, žaliąja citrina ir ledukais - bobiškai. Nuo plepalų, juokų, šokių ir įpusėjus trečiam buteliui konkrečių smulkmenų nepamenu, todėl žinau tik tiek: kambaryje atsirado daugiau žmonių; viena iš mano saulių su peiliu (?) kaip vijurkas lekiojo per kambarius ir kvietė prisijungti prie mūsų arba kažkokias savo neaiškias tiesas skleidė (gerai, kad nieko nepripjovė); susiginčijau su dviem merginom iš gretimo kambario dėl šaldytuvo (net neįsivaizduoju kodėl) ir jau dešimtą kartą susikivirčijau su budėtoja dėl triukšmo; antrą valandą nakties mus išvarė iš barako; sugalvojom nulėkti į miestą, bet nei viena nesugebėjo dorai suregzti sakinio paskambinus išsikviesti taxi, todėl ketvirtą kartą operatorė pati numetė ragelį; buvo pakankamai šilta, todėl nusprendėme pasitiki saulę, bet su dainomis grįžom į tą patį baraką (prieš tai dar kažkur pasivalkiojusios); kadangi man buvo pagrasinta nekelti kojos į baraką, tai pro budėtoją prašliuožiau grindimis, kol saulės užstojo kelią raudodamos, kad jas įleistų. Tada pribaigėm visus likusius butelius ir septintą valanda ryto kritom kaip rudeniniai lapai miegoti. Atsikėlusios pamatėme, kad tame pačiame kambaryje miegojo du vyrukai, o viena iš mano saulių išeidama iš tualeto sumaišė kambarius ir užmigo kaimynų kambaryje ant kilimo šalia lovos.

Kultūrinimasis.
Ne tik baliai ir festivaliai dominavo senės gyvenime. Truputėlį nuobodžiaudama iš naujo aplankiau, ko gero, visus muziejus ir dailės parodas. Dalyvavau keliuose man (ne)reikalinguose seminaruose paklausyti protingų žmonių blevyzgų. Susipažinau su labai ypatingais žmonėmis, be kurių minčių ir idėjų, man atrodo, nebegaliu gyventi ir nekantrauju dar kartą su jais susitikti.
Šiaip, barai, kavinės... sėdi ir diskutuoji su liaudimi apie opias ir nelabai svarbias gyvenimiškas problemas. Ko dar senei reikia? Na, nebent šaltų ir ką tik išspaustų apelsinų sulčių.

Tokia ta savaitė be kompiuterio.  Vis tiek už striptizą šokantį zuiki nieko geriau nebus.
Mua.

Senė.

Trumpas priminimas apie Senės egzistenciją

Aš dar gyva.

Bet negyvas mano kompiuteris. RIP.

Kaip pasiilgau rašymo iš tuščio į kiaurą - ne tas žodis. Senei buvo atėjusi mintis visai neberašyt šio blogo. Todėl rašau, nes noriu sau įkvėpti įkvėpimo rašyti, kad lengviau būtų susidoroti su trimis referatais, kurie patys nepasirašys. Poryt jie turi būti atnešti ir numesti ant dėstytojo stalo. Žinoma, aš, nelaužydama studentiškų taisyklių, laukiu noro rašyti apraiškų iki paskutinės dienos. Prisipažinsiu, bet senei savotiškai patinka tos bemiegės naktys su kavos puodu rankoje. Dar labiau patinka kai po ilgos darbo ir gimdymo nakties nueini į paskaitas pamiegoti, nes zombio virusas neleidžia nei mąstyti, nei veikti. Ko gero, man truputėlį patinka save kankinti, he he.

Per praeitą savaitę supratau kokia brangenybė yra kompiuteris. Ypač nusprogęs ir nerodantis jokių gyvybės ženklų būtent tada, kai tau prasideda darbų rašymas. Visą savaitę kaip dundukė laksčiau pas įvairius kompiuterastus, kad jie man už studentišką mokestį sutvarkytų mano brangiausią kilnojamą turtą. Bet nieko, visi kaip susitarę murmėjo, kad neapsimoka taisyti ir "išsirink iš mūsų parduotuvės naują šeimos narį". Po vilčių atgauti savo vienintelį, visą savaitę turėjau ieškoti progų po paskaitų eiti į miestą ir nusigerti, nes grįžus trobon nebuvo kas veikti. Trumpai tariant - atmazinau kaip reikalas, kad tik būtų priežastis nesėsti prie darbų. Buvo kilusi mintis nepirkti naujo kompiuterio, o darbus priduoti parašius ranka. Įdomu kokios dėstytojų reakcijos sulaukčiau. Jei aš negaliu nusipirkti kompiuterio, bet noriu siekti aukštojo išsimokslinimo, tai ką daryt? Aišku, yra variantas eiti į bibliotekas, bei melstis, kad kompas vidurį darbo nenusprogtų. Ech, tos technologijos. Kokia priklausomybė! Automatiškai norisi eiti prieš srovę ir būti ta, kuri neturi kompiuterio namuose.

Mūsų šeima nešvenčia nei šv. Vėlykų, nei šv. Kalėdų, todėl pasidžiaugiau net trejomis laisvomis dienomis. Per jas įsigijau naują šeimos narį ir palaidojau senąjį (apie kompus čia). Dabar gaudau įkvėpimus ir iškvėpimus bei užsitraukusi užuolaidas kaip žiurkė tamsiame kambaryje skaitinėjuosi literatūrą referatams. Galėtų iki birželio pabaigos lyti, snigti, uraganai ir viesulai po Lietuvą duotis. Sėdėtum savo kamurkėje ir nenorėtum kišti nosies į lauką. O dabar kankini save dar labiau nei miegodama per paskaitas. 

Linksmų ir nelabai nutikimų su savo gražuolėmis pavyko patirti kompiuterio nebuvimo mano gyvenime pagalba, apie kuriuos galėčiau papasakoti. Bet gal kitą kartą, nes pirma juos reikia atsiminti, o ir šiaip veiklos turiu. Tą įrašą pavadinsiu "Savaitė be kompiuterio" (užsirašau, kad neužmirščiau).

Su Žemės diena! 

Google sako - Google žino. 

Senė.

Žvaigždės ir religija

Jautrią temą paliesiu, bet ją liesdama nieko blogo nepadarysiu. 

Kiekvieno nuomonė yra skirtinga ir teisinga.

Dalyvavau seminare apie žvaigždžių atsiradimą. Ne pikulių, bonkių ir kitų Lietuvos scenos pažibų, kurios savo balintomis šypsenomis kiekviena dieną spigina iš žydrojo ekrano. Kalbėjo apie užmirštas tikrąsias mūsų padangių žvaigždes, kurios naktį spindi labiau už televizines zviozdas. Seminarą vedė fizikos profesorius iš Vokietijos. "Žvaigždės, fizika - įdomu", pagalvojo senė ir pasikvietusi vieną iš geriau už ją astronomiją kertančių saulių nužygiavo didesnių išprusimų kelių link. 

Viskas prasidėjo sklandžiai ir informatyviai. Sužinojau, kad žvaigždžių neįmanoma apskaičiuoti. O norint jas apskaičiuoti reikėtų užtrūkti trisdešimt milijardų metų (dešimt milijardų kompiuteriui, bet joks kompiuteris dešimt milijardų metų nesustodamas neveiks). Plika akimi galime suskaičiuoti apie tris tūkstančius žvaigždžių. Visos žvaigždės (ko gero žinomos) turi vardus ir nėra nei vienos tokios pat. "Įdomu, įdomu" - pagalvojo senė ir toliau papūtusi lūpas ėjo pažinimo link. Tas pats profesorius apskaičiavo, kad jei kiekvieną žvaigždės vardą įrašytume į 1,4 cm storio knygelę ir rašytumėme pavadinimus iš eilės juos atskiriant kableliu, tai  knygelių ilgis, sudėtų viena šalia kitos būtų nei daug nei mažai - 2100 šviesmečių. Mane nustebino toks gana specifinis tyrimas, kadangi iš pradžių jis minėjo, kad lyg šiol žvaigždžių neįmanoma suskaičiuoti. Nurijusi karčią seilę, senė tik labiau suraukė kaktą, nes nujautė artėjant kažką negero. 

Ir neklydo. Prasidėjo aiškinimai apie visatos ir galaktikų susikūrimą pagrįstą krikščioniškuoju principu. Kiekvienas argumentas buvo paremtas Biblija. Esmė, kad už viską mes turime būti dėkingi Aukščiausiajam ir jis viską savo rankomis pats sukūrė. Tiesiog reikia paskaityti Bibliją ir visai nekreipti dėmesio į tai, kad ta pati Biblija yra įvairių autorių kūrinys (konkrečiai nenustatytų), kurių istorijos labai panašios į prieš tai buvusių civilizacijų mitus. Nenoriu nieko imponuoti, ko gero tai tik sutapimas. Dar daug didelių ir mažų neatitikimų galėčiau vardinti valandų valandas, bet nenoriu kelti bangų ir sektis į atlapus, nes išaugau iš tos kvailos besiginčijančios ateistės vaidmens. 

Seminaro pabaigoje perėjome prie verbavimų ir prašymų atsisukti į krikščionybę, priimti Dievą ir t.t. Tas mane sužlugdė, nes senė atėjo pasiklausyti paskaitos apie astronomiją. Juk ne kiekvieną dieną viešai kalba kažkoks profesorius iš Vokietijos, todėl pasilikau paskaitoje, nes save laikau mandagiu žmogumi. Klausiausi, dairiausi į žmones ir bandžiau pabandyti perprasti ką jie mato ir ko nematau aš. Viskas užsibaigė tuo, kad gerbiamas profesorius seminaro gale paprašė visų užsimerkti ir pasimelsti. Savo saulei, kuri lygiai taip pat buvo lengvoje šoko būsenoje sušnibždėjau "aš nemoku melstis". Ir tada atsitiko tai, ko neužmiršiu visą gyvenimą - išgirdęs mano nuogąstavimą, atsisuko priekyje manęs sėdintis vaikinas ir pažiūrėjo tokiu pilnu pagiežos žvilgsniu, kad jei ilgiau būtų žiūrėjęs - būčiau išėjusi su skyle galvoje. Štai tau ir krikščioniškasis nuodėmių atleidimas. 

Ne man teisti, ne man sakyti kas yra gerai, o kas blogai. Yra daug dalykų kurių nepaaiškina mokslas - yra daug dalykų kurių nepaaiškina religija. Po seminaro pusantros valandos diskutavau su kitais dalyviais bei pačiu profesoriumi ir klausinėjau kaip jie paaiškintų patį Šventąjį Raštą. Konkretaus atsakymo, kaip ir tikėjausi, negavau. Kiekviename klausime buvo nusukama į tai, koks Dievas yra geras, o ne duodami aiškūs ir logiškai argumentuoti atsakymai. 

Bet kokiu atveju, dabar turiu nematomą skylę galvoje.

Jaučiuosi kaip tikra žvaigždė. 

Senė.

Bobulytė ir sausainiai

Vakar važiavau viešuoju transportu.

Kai keliauju tokiais viešais dalykais, labiausiai mėgstu stebėti žmones ir prisigalvoti ką jie tuo metu mąsto, kokie jų gyvenimai, kur važiuoja ir ką darys išlipę iš troleibuso. Įlipusi į vakarykštę mane vėžinusią transporto priemonę mano akį patraukė ne įdomesnis asmuo, o po viena iš troleibuso sėdynių ant grindų paberta gana didelė sausainių krūva. Patys sausainiai - įprastos geltonos spalvos, vidutinio dydžio ir buvo įvairių raidžių ir skaičių formos pavidalu. Žiūrėdama į juos sau prisigalvojau, kad sausainius netyčia pabėrė koks nors mažas vaikas prieš išlipant iš viešojo transporto. Jis buvo su mama ir ji jį apibarė už neatidumą. Bet kadangi jau reikėjo lipti, sausainius paliko likimo valiai. Todėl dabar jie vieniši ir niekam nereikalingi tiesiog gulėjo po sėdyne. Aš nuo jų negalėjau atitraukti akių, nes ant purvinų ir juodų grindų tai atrodė kaip tikras aukso gabalėlis. 

Man į juos bežiūrint ir plaukiant savo minties srautais, į troleibusą įlipo bobulytė (pavadinkim ją taip). Nespėjusi net įlipti, ji visų išlipančių ir norinčių išlipti garsiai pradėjo klausinėti ar nepirko bilieto ir ar nebereikalingą bilietuką gali jai atiduoti važiavimui toliau. Visiems aiškiai parodė, kad važiuoja zuikiu ir visi kaip susitarę tik sukiojo savo protingas galvas ir žvilgsnius duodami neigiamą atsakymą. Nustebino tai, kad ji man neatrodė kaip elgeta ar moteriškė, neturinti pinigų bilietukui - apsirengusi kaip eilinė bobulytė, su labai nudėvėta taše vienoje rankoje ir "Maximos" maišeliu kitoje, ji tik sparčiai ieškojo sau vietos kur atsisėsti. Apskritai, moteriškė pasirodė linksmesnė ir energingesnė nei daugelis susirinkusiųjų, todėl kaip kokia šnipė stebėjau ją ir slapta žavėjausi. Po kiek laiko, jos dėmesį patraukė netvarkingai po sėdyne išmėtyti sausainiai. Ji priėjo prie sėdynės ir pasilenkusi, lyg tikra profesionalė apsimetė, kad kažką tvarkosi savo rankinėje. Po vieną, neskubant, sausainiai buvo akimirksniu surinkti ir sudėti į tašę. Keli netgi atsidūrė bobulytės burnoje. 

Mano galvoje pradėjo suktis mintis: kiek daug gyvenimiškų faktorių lėmė, kad būtent tie sausainiai atsidurtų pas bobulytę. Juk kažkur kažkas turėjo dėl kažkokių priežasčių nusipirkti sausainių. Dėl kažkokių priežasčių įlipti į būtent šitą troleibusą. Dėl kažkokių priežasčių juos paberti po sėdyne. Dėl kažkokių priežasčių būtent tą dieną bobulytė turėjo įlipti į troleibusą. Dėl kažkokių priežasčių (kurios jau tikriausiai siekė jos jaunystės metus) jai reikėjo sausainius susirinkti. Ir dėl kažkokių priežasčių aš viską mačiau ir užrašiau čia. Argi ne gražūs tie likimo vingiai?

Jei būčiau pirkusi bilietuką pati - tikrai būčiau jį jai atidavusi.

Senė.

Apsilankymai pas būrėjas

Kokia gera nuotaika apėmusi senę!

Sakytum gamta bunda ir su ja kartu prasidėjo paranormalūs reiškiniai.

Vakar vakare su savo saulėm apturėjom įdomią diskusiją, kurią reikia užrašyti, nes alzhaimeris kiekvieną dieną vis labiau rodo savo dantis. Kaip visada, intelektualiai ir išmintingai prie bobiškos pinakolados, diskutavome apie mistiką, raganas, ir galiausiai - būrėjas. Artimiausias mūsų laikų herojes, kurios savo paslaptimi ir magiškomis taro kortomis užburia jaunų netekėjusių mergaičių galvas ir širdis. Pasirodo, didžioji dalis sugerovių bent kartą gyvenime buvo išbandžiusios magiškas būrėjų/raganų paslaugas ir vakar nesidrovėjo papasakoti savo istorijų.

Pirmas ir įdomiausias visų dalyvaujančių diskusijoje pasidalintas reikalas, yra susijęs su nekuo kitu, o meilės peripetijomis. Vienai iš mano panyčkų būrėja pasakė tiesiai šviesiai: "jei iki dvidešimt vienerių metų neapsiženyji - lieki senmergė visam gyvenimui." Juokas juokais, bet smagu matyti, kaip ji šio fakto nepripažįsta ir svajingai žiūrėdama į niekur tiki savojo princo ant balto žirgo paistalais. Turi ji dabar kažkokį vietinį, kuris nemokamai apmoka sąskaitas restoranuose. Teisingai, studentei taupyti maisto išlaidas būtina, o kaip parodys ateitis - dar pažiūrėsma. Nuoširdžiai linkiu jai nelikti senmerge, nes "ką žmonės pasakys, bliamba." Kitai dalyvei kaimo ragana išpranašavo, kad iki kitos vasaros ji pastos. Šiuo metu ji vaikino neturi ir iš vis yra stipriai papykusi ant vyriškos giminės atstovų dėl asmeninių nuoskaudų ir sužeidimų. Esmė ta, kad po tokio į akis drėbto išpranašavimo, ji pradėjo su ragana putotis ir derėtis (bent jau taip sakė). Viskas baigėsi lažybomis iš dėžės šampano, nes ragana buvo šimtu keturiasdešimt penkiais procentais įsitikinusi, kad gražuolė jau kitais metais tokiu pat laiku bus su kūdikiu ant rankų. "Na ką, metus jokio nesaugaus sekso" - savo istoriją baigė teisybės ieškotoja. Sėkmės ir stiprybės jai. Pargabenk tą dėžę šampės!

Būrėjos slenkstį esu peržengusi du kartus. Kartą prieš mokyklos baigimą, o kitą šiaip, nes nebuvo kas veikti ir reikėjo pojūčių. Pirmą kartą nieko blogo nepasakė, ir nelabai pamenu ką ji ten iš tų kortų nuskaitė. Nors mano klausimai irgi nebuvo įdomūs: daugiausiai susiję su mokslais, ar įstosiu kur noriu, ar išsilaikysiu egzaminus ir pan. Antrą kartą labiau pasisekė, nes išpranašavo ir blogų dalykų (kurie lyg šiol neatsitiko) ir šiaip didelę dalį būrimo lankose vaikščiojo, kas buvo labai smagu. Aš tylėjau kaip žuvis vandenyje ir leidau jai suktis aplink savo pirštą. Pradėjo pasakoti apie mano šeimą, bet ryškiai pro šalį (pasitikėjimą bandė sukelti iš pradžių paminėdama kažką kas jau seniai "žinoma" ir akylai viena akimi stebėdama mano mikroemocijas blevyzgojo toliau). O aš, kaip gera klientė vis linksėjau galva ir mintyse galvojau kokia aš bloga. Vienas įsimintinas dalykas: išpranašavo, kad susituoksiu su blondinu mėlynomis akimis. Tada jos paklausiau: "bet mano ilgametis draugas juodaplaukis ir mes nežadam išsiskirti". Ji nesutriko ir leptelėjo "tai ko gero labai šviesus vidus jo, žinai, aura gera". Nuuu nepasakyčiau, bet tebūnie. Ko gero, ne pirmas kartas jai taip fail'int. Pamenu, kad sumokėtų rublių tikrai buvo gaila. Gal skambutis į VMI tą gailestį būtų sumažinęs?

Supratau, kad ir ką kas sakytų - geriau ateities nežinoti. Kai išgirsti kokią nors įdomesnę pranašystę, savotiškai užsiprogramuoji ir save apgaudinėji ją netikėdama. O kas būtų, jei to nebūtum sužinojusi? Galbūt dabar viena iš mano saulių ant rankų suptų kūdikį ir būtų laimingiausias žmogus pasaulyje, vietoj to, kad eilinį vakarą praleistų apsikabinusi trečią stiklinę pinakolados. O aš, galbūt, dabar negalvočiau apie šviesaplaukius taip, kaip galvojau prieš apsilankymą pas būrėją.

Those damn fortune tellers.

Senė.

Facebook pažadas

Trumpai pakalbėkime apie socialinius tinklus, arba visiems gerai, blogai ir užknisančiai žinomą Facebook.

Kiekvieną dieną, įvedę į naršyklę anglišką žodį veidaknygė, nedrąsiai ir su dideliu smalsumu pasižiūrime ką gero per dieną pavyko nuveikti tavo geriausiam draugui, priešui, meilužiui, nepažįstamąjam, arba tam vienam kartui iš to vieno vakarėlio. Pastebiu, kad darausi priklausoma nuo tokių nekaltų pasižvalgymų po svetimo laukus. Pirmas dalykas ką padarai prisėdus prie mažaekranio kompiuterio su padoria interneto prieiga: pasitikrini kur ir su kuo vakar gėrė tavo slapta meilė. Svarbiausia, kad nepastebi kai taip betikrinant kitų gyvenimo vingius, už nugaros palieki dvi ar daugiau savo brangaus gyvenimo valandų. Jas laisvai galėjai praleisti kalbėdama su savimi, o ne su kursiokais (kurie eilinį sykį nežino kas namų darbų, nors tu net nevaikštai į paskaitas). Nesmerkiu fajaboko. Teisiu ir plaku save, kad tiek daug laiko jame praleidžiu.

Todėl, prie dar vieno savęs tobulėjimo žingsnio pridėjau naują taisyklę kurios nevalia senei peržengti - lankytis facebook'e kas antrą dieną, maksimaliai jame praleidžiant vieną valandą. Savaitgalį buvau išvažiavusi ir palikau brangųjį kompiuterį namie, kad nelysčiau į jokius svetimus daržus. Galiu koją nusikirsdama ir išdidžiai duodama išbadėjusiems vilkams, pasakyti, kad tikrai pailsėjau nuo dramų, reklamų, naujienų, klausinėjimų, svetimkūnių (kurie nuolat prašosi į draugus) ir kitokių facebook erdvėse egzistuojančių gyvių virtinės. Atsivėrė čakros, ir senė suprato, kad ne tik veidaknygė, bet ir kiti socialiniai tinklai veda į neviltį ir ilgalaikį laiko švaistymą. Todėl aš, senė, pripažįstu, kad piknaudžiauju savo veidaknygės paskyra ir tikiuosi mažinti socialinių tinklų priklausomybę visomis įmanomomis priemonėmis. Amen.

Senatvė trenkė į galvą ir užpakalį visu pajėgumu. Surimtėjau, subobėjau, dažniau pradėjau prasmės gyvenime ieškoti.  Bandau būti gera sene sau. Bėgiojimas, saldumynų mažinimas, uždėtas limito antsnukis facebook'ui. 

Sekantis žingsnis bus vestuvės, aš tuo net neabejoju.

Geros darbo savaitės pradžios, zuikiai. 

Senė.

Pasimatymas

Vakar senė buvo pasimatyme. Jo, trečiadienį. 

Vienas iš labiausiai nekenčiamiausių dalykų senės pompastiškame pasaulyje yra kitų žmonių begalinis noras tave supiršti su priešingos lyties atstovu, kurį tavo geriausia panyčka matė vieną kartą gyvenime. Toks kišimasis į asmeninius reikalus nervina net pačias tolimiausias plaukų galiukų šaknies daleles. Senė yra patenkinta dabartine savo psichine būsena. Jeigu kiltų noras susirasti šuniuką prie kojos - susirastų nedvejodama. 

Piršlė visą savaitę rodė jo foto, kalbėjo apie jį ir jo gyvenimo pasiekimus. Tada automatiškai paklausiau "Tai ko, blet, jis be panos, jei toks tobulas?" Ji tik susigėdo ir mikčiodama neišgalėjo atsakyti į svarbiausią  tos dienos klausimą. Mekendama lyg avelė paargumentavo: "Bet jis turi bemsą!". Senė tada dar nežinojo kokie bemsiški pyragai princo laukia ir gilioje agonijoje toliau klausėsi sekamų pasakų.

Nežinau kas įtikino senę, po ilgos darbo dienos ir dar trečiadienį išeiti susitikti su svajonių princu. Galbūt graži fajeboko nuotrauka? Smalsumas ir po to gailėjimasis, kad neišdrįsau? Ar tiesiog parašyta žinutė "privažiuos prie darbo. gražinkis.". Apskritai niekada nemėgau aklų ar matomų pasimatymų. Man jie per daug "awkwardiški". Senei yra neįdomu kito žmogaus gimimo ir vystymosi istorijos. Man ir pačiai nėra įdomu pasakoti apie save, nes tai jau dariau šimtus kartų ir kiekvieną kartą tai darydama viduje jaučiuosi, kad esu vis mažiau nuoširdi tam, su kuriuo šnekuosi. Dėl to, vietoje lūpyčių dažymosi, paskendusi mintyse galvojau kokią taktiką pasirinkti.

Kaip visada, noriu reakcijos ir šoko. Už tai, vos įlipusi į bemsą rėžiau tiesiai šviesiai: "pas Tave ar pas mane?" ir išpūtusi akeles laukiau reakcijos. Vyriokas ne juokais sutriko. "Tai gal pirma susipažinkim? Aš Kęstas" ir išsišiepė milijono rublių verta šypsena. Kad būtų dar awkwardiškiau, pradėjau klausinėti durnų klausimų, kad tik nereiktų klausyti jo ir lieti savo biografijos paslapčių. Nežinau ką jis veikia gyvenime, bet žinau ką valgė vakar pusryčiams. Nežinau kiek jis merginų yra turėjęs, bet žinau, kad niekada gyvenime nėra plovęs grindų. Bemsinis princas nuvežė mane į kažkokį prabangų restoraną ir užsakė šampano man vienai "gurkšnoti". Nekenčiu šampano ir niekada alkoholio negeriu viena, todėl visą vakarą taurės net nepriliečiau. Deja, bet niekas to nepastebėjo, nes apsimetusi kvailute sparčiai kopiau į įkyrumo Everestą. O jis tik raudonavo, mėlynavo ir suko akis į šalį stengdamasis išvengti senės rūgštaus žvilgsnio, net nepagalvodamas apie nepaliestą šampano taurę. Dar dabar nežinau nieko apie jį kaip asmenybę. Bet galiu pasakyti, kad jis turi dvidešimt keturias poras kojinių. 

Moralas toks, kad niekada nereikia manęs su kažkuo piršti ir tikėtis laimingos pabaigos. Ne visiems patinka gyventi pagal kitų dūdeles ir svajones. Turiu savybę daryti priešingai, nei yra sakoma. Tad jei nori mane sudominti, geriau pasakyk "nenoriu tavęs matyti gyvenime". Tada šoksiu į glėbį ir amžinai būsiu tavo, zuiki. Tai tik paprasta moterų logika, ne raketų mokslas. 

Gražių pasimatymų, susimatymų ir nesimatymų. Mua.

Senė.