Niekšai ir pornomodeliai

Ką gero, liaudies žmogai?

Pagaliau, po ilgų derybų su savimi apsilankiau ir į gražius žmogus paveizėjau festivalyje "kino pavasaris", kuris jau vyksta daugiau nei savaitę. Pastebiu, kad kiekvienais metais festivalis didėja ir išgali vis daugiau sau darytis reklamos. Visas miestas iškabinėtas plakatais su iš akies vyzdžio lendančiu vyrioku, kurio išganingas žvilgsnis sako: "sene, greičiau eik kultūrintis". Aplankiau du filmus per vieną dieną, nes po vieną filmų nežiūriu (kaip ir nevaikštau, he he). Abu du kartus tiesdama pinigus kasoje vis sekundei susimąstydavau, kad gal reiktų viską mesti ir parsipumpuoti tuos pačius filmus for free? Bet staiga pagalvodavau apie alkstančius aktorius ir mirštančią kultūrą, tad nusprendžiau visgi tuos kelis Maironius kažkam prie algos prisidurti.

Labai nemėgstu skaityti atsiliepimų, aprašų, žiūrėti terereileirių ir pan. prieš renkantis filmą. Daug smagiau kai neturi susikūręs išankstinio įvaizdžio. Tada filmas ir geriausiai parodo save: arba tave apžavi iki negalėjimo atsigauti, arba leidžia pagalvoti "wtf kokia nesąmonė, reikia persiskaityti aprašymą kad kažką suprasčiau", arba išsijungi pasnausti vidury karštos meilės scenos ir tokioje pat miegančios daržovės būsenoje išbūni iki filmo galo. Ir šįkart lošiau  va bank.

Pirmas filmas, kurį tą dieną rodė buvo pavadinimu "Niekšas". Pasirinkimo faktorius - patogus laikas ir gražus pavadinimas. Kadangi labai nemėgstu skaityti recenzijų, tai nerašysiu ir aš tokios, nes jei labai norėsit sužinoti - pasigooglinsit, ne maži vaikai esat. Filmo pradžia buvo sunkiai suprantama, nes visos trys aktorės atrodė vienodos; viduryje jaučiau kaip traukia link sapnų karalystės (tik gretimoje eilėje esantis popkornų čiaupsėjimo garsas iki galo neleido pradėti knarkti); pabaiga, kaip visada - nustebino. Tipiškas prancūzų filmas. Įstrigo: 1) labai keistai bučiavosi pagrindiniai aktoriai. Lyg norėtų visą kito žmogaus veidą susikišti į burną (tikrąją to žodžio prasme). Vienu žodžiu, prancūziškas bučinys visai kitame levelyje; 2) daugiau niekada nebežiūrėsiu į kukurūzų gurguoles taip, kaip žiūrėdavau prieš tai. 

Antras filmas - "Geriausi pornomodeliai - atvirai". Net nepradėsiu, koks malonumas priėjus prie kasos buvo pasakyti "man keturis į pornomodelius". Tai nėra festivalio filmas (aleliuja, tik dabar rašydama išsiaiškinau), bet, mano subjektyvia nuomone, nekomercinių filmų kategorijos lygį atitinka. Filme kalbinama šešiolika sėkmingiausių Amerikos porno žvaigždžių, kurios pasakoja savo gyvenimo istorijas. Dėl to, jei esat užkietėjęs porno fanatikas, patarčiau filmo nežiūrėti, nes blaiviai ir švariai į tas merginas vėpsoti nepajėgsit. Labai gražiai ir meniškai padarytas filmas be jokių bereikalingų nešvankybių (truputį erotikos elementų yra). Įstrigo: 1) jei auginsit vaiką krikščioniškoje aplinkoje - 90 proc., kad jis užaugęs bus porno pasaulyje; 2) jei nori siekti aktorinių aukštumų ir tapti zviozda Amerikoje - gerai pagalvok, nes 80 proc., kad tai tave nuves į porno verslą. 

Linkiu, kad gyvenime netektų tapti niekšais arba porno žvaigždėmis (nebent savo srityje būsit geriausiais). 

Geros vakaronės ir skanių popkornų.

Senė.

Ateitis, patirtis ir bapkės

Dvejonės abejonės kamuoja senės žilą galvelę.

Ko gi čia vėl šiku į sijoną?

Kelią pastojo amžinasis jauno ir seno žmogaus klausimas "ką daroom šią vasarąą?". Senė nėra tinginio pantis ir negalvoja kaip bus smagu praleisti laiką pas tėvus ant pečiaus. Pagal visas gyvenimo taisykles, tai turėtų būti mano paskutinė vasara, kurioje oficialiai esu studentė ir galiu sau leisti nieko neveikti, o tiesiog ilsėtis ir daryti ilgus bei romantiškus pasivaikščiojimus nuo šaldytuvo iki lovos. 

Turiu tris galimybes, kurios man yra numestos kaip skanūs kaulai šuniui. Visas smagumas tame, kad jų visų negaliu pasiimti vienu metu. Ir nežinau, kurį kaulą pasirinkus padarysiu teisingą sprendimą. O ir priėmusi galutinį sprendimą tikrai gailėsiuosi nepasirinkus kito varianto ir nesužinodama kaip būtų buvę kitur (senė save pažįsta). Jums skaitant, ko gero, į makaulę jau šovė tokios genialios mintys kaip: "rinkis tai, ko pati nori labiausiai" arba "klausyk savo neracionalios širdies ir kvailo proto" ir "neberašinėk neįdomių nesąmonių". Iš karčios patirties sakau, kad tokia pagalba man yra neveiksminga.

Trumpai aprašysiu apie siūlomas galimybes. Paatvirausiu, širdgėlą išliesiu. Gal kas nosinę atneš ir nuvalys varvančius snarglius. Šiuo metu užuojautos ir dėmesio senei trūksta kaip ant kranto išmestam banginiui vandens. 

Pirmas variantas: darbas privačioje įmonėje. Prieš keletą dienų minėjau, kad senei pribrendo reikalas ieškotis darbo. Po netrumpų klajonių ir bėgiojimų - darbas surastas. Jau pirmadienį eisiu galutinai sudėti visus taškus ant i ir ė. Darbas padorus, su plačiomis galimybėmis į ateitį. Minusas: dirbsiu ne savo srityje (kurią šiuo metu ale studijuoju). Visada esu atvira naujiems dalykams ir tikiu savimi, kad nieko nėra neįmanomo (proto ribose). Pliusas: kažkiek tuo dalyku domiuosi savarankiškai ir tai nebūtų visai nežinoma sritis, kurioje tupėčiau kaip žalia varlė ant žalio lapo vidur žalio prūdo. Pripažinsiu, kad senei labiausiai glosto širdelę tai, kad ir be reikalingų kvalifikacijų sugebėjau didžius ponus apžavėti savo kerais ir išmintimi, kurie nepabijos į mane investuoti (jokio pažinčių faktoriaus nebuvo). Šis darbas traukia kaip velnias, bet taip pat yra daug rizikos aspektų, kurie mano įsivaizduojamą pasakų namelį gali sugriauti vienu vėjelio gūsiu. Jei pasilieku čia - pasilieku ilgam laikui, o tai uždarys galimybę save realizuoti kitoje srityje.

Antras variantas: vasarai gavau praktikos galimybę vienoje laaabai aukštoje institucijoje. Vienintelė savo universitete gavau tokią malonę, kuri jokioje šalikelėje nesimėto. Popieriai nesutvarkyti, bet gražų patvirtinimo laišką jau turiu. Minusas - praktika bus neapmokoma ir turėsiu keltis į kitą miestą. Tai reiškia, kad vienu metu turėsiu išlaikyti dvi gyvenamąsias erdves ir dar sukrapštyti pinigų maisto trupiniams. Aišku, yra kitas variantas - gyventi po kokiu tiltu ir melstis, kad dažnai nelytų. Tėvų pinigų niekada neprašau iš principo, nes ir taip aštuoniolika metų į mane sukišo. Tegul dabar į save investuojasi, o aš kaip nors prasisuksiu. Įžiūriu ir dar vieną minusą tame, kad po trijų mėnesių varganos praktikos manęs niekas neįdarbins. Tokiuose dalykuose dirbi tik už galimas pažintis ir rekomendacijas. Ar dėl to verta sulysti į skolas, bet turėti fantastišką patirtį, kuri tau galbūt bus reikalinga tolimoje ateityje? Štai kur klausimas, Hamletai. 

Trečias variantas: viską mesti velniop ir su panyčkom važiuoti uždarbiauti kavinukėje prie jūros. Per vienus žmones žinau kitus žmones, kurie gali įdarbinti vienu rankos mostu. Viena iš manųjų saulių tokį eksperimentą padarė praeitą vasarą ir dabar, kartu mane čiešindama vykti drauge, neužsičiaupdama jau pusmetį pasakoja kaip nuostabiai-fantastiškai praleido tuos tris savo gyvenimo mėnesius. Pasiūlymas vilioja, neslėpsiu. Pliusai: būsiu su gera kompanija, dirbsiu kurorte prie jūros (prie kurios nebuvus šimtą metų, nes visos mano vasaros yra parduotos), ir žinoma - ne mažos bapkės kapsės į kišenę. Minusai: jokios pridėtinės vertės toks darbas mano "karjeroje" neatneš.

Štai tokie galvos skausmai ir ūžesiai neduoda senei ramybės pastarąsias kelias savaites. Nenoriu apsunkinti Jūsų nuostabių gyvenimų prašydama patarimo, nes žinau, kad tai įtakos sprendimui nedarys. Tiesiog kukliai pati nusivalysiu snarglį ir toliau lauksiu ką ponas likimas atneš. Galbūt galimybė paskutinę vasarą praleisti pas tėvus ant pečiaus ir nėra tokia bloga alternatyva.

Senė.

II DALIS. Interneto riterių paieškos

Trokšt keberiokšt. Štai ir riterių medžiojimo internietuose antroji dalis (I dalis čia).

Iš viso spėjau pabendrauti su ~12 asmenų. Kaip minėjau, visus suskirsčiau į kategorijas, kad senei būtų lengviau atsiminti. 

1. Sekso varguoliai. Pirma žinutė, kurioje tikėjausi gauti kvietimą romantiškos vakarienės arba bent jau mano asmenybę atspindintį komplimentą skambėjo taip (kalba netaisyta): "150 litu uz nakty. priwaziuociau". Whoa! Mano asmenybę įvertino net pusantro šimto litų. Reikia derėtis. Senė tikrai daugiau verta. Mano atsakas: "300 Lt ir kiek turėjai iš lietuvių kalbos?". Gaila, kad neturiu draugės užsiimančios senuoju amatu - paklausčiau pagal ką įkainiai skaičiuojami (su didžia pagarba). Tokio tipo reiškiniai pasikartojo dar du kartus. Vienas siūlėsi ateiti į svečius ir atlikti reikalą už ačiū, nes jaučiasi vienišas o aš esu "simpatiska panele ;)". Kitas raitelis tiesiog paklausė ar tikri papai  ir kad manęs nori. Man paklausus privažiuotum ar ateitum, laidininkas nieko neatsakė. Ko gero mažytė rankytė jau kibo į darbą, o tokiu šventu atveju - nevalia trukdyti. 

2. Kažkas ne taip. Storas, plikas, žemas, per plonas, neatitinka amžiaus kategorijos, šiaip įtartinas iš žvilgsnio, žemas, nėra profilio nuotraukos. Tokie laido riteriai ko gero parašo visoms, svarbu, kad būtų ne vyriškos giminės atstovas. Dažniausiai pokalbio pradžia prasideda žodžiais "Labas, kaip sekasi/ka veiki/ kodel nemiegi/noreciau pabendrauti". Tiesiog tikimasi mandagiai užkalbinti, ir sulaukti atsako. Nėra išrankūs, tiesiog bando laimę, nes gyvenime, dėl kažkokių (ne)suprantamų priežasčių merginos neturi ir nežinia, ar tokią yra lietę. Paskaičius jų profilius, pažiūrėjus nuotraukas ir pasitelkus subjektyvius apmąstymus prieinu prie išvados, kad "ne Tau, Martynai." Senė nebūtų mandagi senė, jei neatrašytų ir pakalbintų. Dažniausiai pokalbiai sukasi apie banalybes, kurios neįdomios nei vienai, nei kitai pusei. Kai jau sužinai pašnekovo šuns vardą, supranti, kad užteks žaisti. Tegul toliau riteriauja internieto tyruose. Sėkmės jiems.

3. Potencialieji. Tokie pasitaikė net du. Iš nuotraukos atrodė už velnią gražesni, o ir aprašymuose - pakankamai išsilavinę (nesu tikra, tiesiog noriu tikėti). Nežinau kas jie, iš kur, ką veikia gyvenime ir kokio reikalo tuščiai leidžia laiką pažinčių svetainėse. Bet kokiu atveju, su jais vyko savotiškai informatyvi diskusija. Su vienu daugiausiai kalbėjomės apie emigraciją, o su kitu apie gerą humoro jausmą. Sekundei net susimąsčiau, kad gal nėra jau taip ir blogai tas internietas. Jau galvojau kaip perlipti per išdidumą ir pakviesti išgerti kavos puodo. Meilė baigėsi, kai abu raiteliai paprašė mano fajeboko, kad būtų lengviau bendrauti (nes dabar tai daryti yra nepatogu, nesikeikus). Specialiai pasakiau, kad tokio neturiu. Po šio provokuojančio pareiškimo diskusijos staigiai nutrūko, nes dingo galimybė fajeboko platybėse pamatyti mano girtos ir ant grindų besivoliojančios foto. 

Išvada. Niekas nemoka rašyti žodžių su lietuviškomis raidėmis. 

Aprašiusi savo pastebėjimus prisipažinsiu, kad visame šitame reikale senė nieko nepametė, todėl rimtai ir neieškojo. Tik eksperimentavo ir darė tai, ką moka geriausiai - dalino savo išmintį. Taip pat įgavo reikalingos patirties, kuri bus naudinga stikliuko gerbėjų savaitiniuose susirinkimuose. Rašydama šį įrašą susimąsčiau, kiek neidentifikuotų laido riterių šiandien sutiksiu išėjusi iš trobos pakvėpuoti grynu oru. O jie tik nedrąsiai suks akis į šalį apakinti mano grožio. 

Atėjo pavasaris, todėl savo jau kalbintiems meilės ištroškusiems riteriams patariau išeiti pasiganyti į laukus. Neabejoju, kad ten ras geltonkasę lietuvaitę melžiančią margą telyčaitę. Ne tik gyvenimo meilę sutiks, bet dar ir šviežio pieno gaus. Nepabandęs - nesužinosi.

Senė.

I DALIS. Interneto riterių paieškos

Na ką, jaunimas. Trinkit visas internetines pažinčių anketas lauk.
Iš mano rašto išgirsit teisybę. Aleliuja. 

Keturios valandos. Būtent tiek laiko užteko Senei perkąsti internetinių pažinčių filosofijos paraleles. Po jų, ištryniau anketą ir pajutau nenumaldomą norą nueiti į dušą ir nusiprausti neapčiuopiamą internetinį purvą. Bet apie viską iš pradžių.

Ankstesniame įraše minėjau dėl kokių priežasčių sugalvojau pasinerti į internetinių pažinčių platybes. Todėl nebesikartosiu ir eisiu prie reikalo. Vakar susikūriau anketą, kuri garbingai rodė gyvastį truputėlį daugiau nei keturias valandas. Užsiregistravau tame pačiame tinklapyje, kuriame mano draugieška internetinius riterius saujomis graibstė. Neminėsiu tinklapio pavadinimo, tebūnie tai paslaptis. Užsiregistruoti nebuvo sunku, nes nesu durna, moku spaudyti mygtukus. Sunkiausia buvo rasti savo nuotrauką, kurioje atsispindėtų mano asmenybė, t.y. papai.

Radusi tinkamą foto, pradėjau rašyti apie savo pomėgius. Vėl pasijaučiau kaip pradinukė kuriai mokytoja, nieko geresnio nesugalvodama, kiekvienais naujais mokslo metais liepia aprašyti mėgstamiausius hobius ir rašinėlį tema "Ką veikiau šią vasarą". Vienu žodžiu, nenorėjau per daug išsiskirti iš minios ir pradėjau rodyti kokia esu ekskliuzyvinė persona. Pomėgiai nebuvo labai ypatingi: "žiūrėjimas kaip kyla ir leidžiasi saulė; ilgi pasivaikščiojimai ekshibicionistų pramintu parkeliu; romantiškos vakarienės valgymai prie monitoriaus ekrano; žibučių rinkimas žiemos metu; ilgesingas žiūrėjimas pro langą, kad neduok diev, kas nors ateis; apsimetinėjimai, kad manęs nėra namie; kalbėjimasis su savimi, nes niekas kitas neaplanko". Praktiškai atskleidžiau visą savo asmenybę.

Skiltyje apie save taip pat įėjo tokios banalybės kaip mėgstamiausi filmai, dainos, knygos, sportas. Visų jų nevardijau, nes paprasčiausiai tingėjau ir nemanau, kad riteriui yra svarbu ar tu mėgsti meksikietiškus serialus ar ne. Skiltyje "Charakteris" bandžiau nešališkai save apibūdinti.
"Esu paprasta, šilta (kartais ir šalta, jei lauke spaudžia šaltukas), komunikabili, pakankamai draugiška, nesudėtingo charakterio panelė. Visada siekiu užsibrėžtų tikslų ir svajonių. Draugai mane apibūdina kaip nuoširdžią, bet ir per širdį duodančią (daugiau geresnio žodžio iš jų apie save negirdėjau, o ir papildomai komentuoti nenori). Labai nemėgstu kitų egoistų, nes pati tokia esu. Mėgstu žaidimus nervais. Gyvenimo prioritetas - savo gerbūvio užtikrinimas. Jei nori prisijungti prie jo išsaugojimo - brūkštelk laiškelį. Lauksiu."

Sekantis žingsnis - aprašas skirtas laidininko paieškoms. Kaip pagrindines savybes išskyriau: ūgį "blet, jei tu 1.60 m - net nežiūrėk į foto", gerą humoro jausmą "ieškau žmogaus, kuris mane prajuokintų labiau nei Doge memas", protingumą "kiek bus 6x7? jei žinai - parašik ;)" ir grožį "Tik gražus modelis (investicija į vaikus) arba garbaus amžiaus vyriškis (pageidautina virš 60 metų) kurio piniginėje visada galima rasti atliekamą V. Kudirką. Negražūs ir neturtingi - nesivarginkit." Viską baigiau legendine fraze: "Jei tai TU, parašyk!" Nemanau, kad persistengiau vardindama idealaus vyro savybes. Mintyse jau skaičiavau kiek daug mano kriterijus atitinkančių raitelių  puls rašyti romantiškas žinutes ir kviesti į pasimatymus.

Taigi, po ilgų gimdymo kančių baigiau aprašinėti save. Sudėjau visus taškus ant i ir puoliau į paiešką. Pirmas gerbėjo laiškas netrūko ateiti. Kitame įraše pasidalinsiu įspūdžiais iš susirašinėjimų. Netgi suskirsčiau kelias internetinių laido riterių kategorijas, kurias aprašysiu ryt arba poryt.

Stay tuned.

Senė.

Vanilinis pudingas

O bliamba, ir man prasidėjo pavasaris, ar kaip?

Bus neįdomu, jei aš rašysiu kad pradėjau sportuoti. Fajeboke pilna tokių postų, todėl neketinu kartotis ir būti viena iš TŲ. Bet pabūsiu, nes, nuuu, būtent šią minutę didžiuojuosi savimi, o tai būna labai retas reiškinys mano gyvenime. Vienu žodžiu, vakar bevalgydama ketvirtą vanilinio pudingo indelį prisotintą "naudingųjų medžiagų" mečiau sau iššūkį, kad tai bus paskutinis kartas. Paskutinis kartas kai apgailėtinai sėdžiu viena kambaryje su šaukštu burnoje ir putoju kažką skanaus. Reikia senei pokyčių.

Prieš daugiau nei metus bėgiodavau kas rytą. Keldavausi 6h ryto ir kaip kokia durnė ratais varinėdavau po arčiausią ekshibicionistų parkelį. Būdavo, kad net ir su trijų valandų miegu varydavau į trasą. Viskas baigėsi kai vieną rytą kažkoks random seniokas pribėgęs prie manęs pradėjo rėkti, kad man čia ne vieta, nes nuo kulno svorio nenumesi. Ir viskas senei sugriuvo. Pasijutau graži, nepakartojama, jau pasiekusi visus gyvenimo tikslus. Kam toliau save kankinti ir anksti lipti iš lovos, kai toliau apsipatenkinusi galiu sapnuoti dangiškus žemės riešutus (nemėgstu migdolų)? Tokie romantiški sapnai tęsėsi iki šiandien. 

Šiandien 6h ryte išbėgau su zjb muzikyte ir paloskine striukyte į tą patį parkelį. Galvojau širdis sprogs, plaučiai subliūkš ir kojos nukris, bet trasą išbėgau ir paslika grįžau trobon. Nežinau ar tai normalu (ko gero nea), bet po kančios labiausiai man patinka užplūdęs nuovargio jausmas, kai po gero šalto dušo atsiguli lovoje ir tiesiog guli. Kaip narkomanas kaifuoji nuo to, kad esi nusikalusi kaip darbinis jautis. Aišku, sekantis žingsnis yra totalus out'as iki pietų, bet vien ta akimirka yra verta kėlimosi šeštą valandą ryto. 

Norėčiau padėkoti pudingui, kuris mane privertė pradėti bėgioti. Be jo pagalbos tikrai nebūčiau šiandien  ryte atsikėlusi. Ahh, vien rašant jaučiu kaip tirpsta riebalas nuo storo žando. Dabar einu suvalgyti salotos lapą, kad morališkai pasijausčiau dar geriau. Tikiuosi, kad nepritrūks valios, nes pastaruoju metu negaliu jos prisišaukti sugrįžti ir mane mylėti. 

Muzika yra labai svarbus komponentas bėgiojant ir šiaip sportuojant. Tai gal turit kas parekomenduoti geros/blogos miuzikos, kuri prisidėtų prie pavasarinio riebaliuko deginimo? Senė klauso viską kas skamba. Klausimas skirtas tiems trims žmonėms kurie čia apsilanko. Bučkis, meilės. Tiesiog "užfloodinkit" komentarus savo pasiūlymais.

Pažadu, kad sekantis įrašas bus apie pastebėjimus interneto platybėse. Šiandien vakare ketinu susikurti nuostabiosios senės anketą ir pažiūrėti kokio tipo laido riteriai slepiasi internetuose. Bandysiu rasti ko nepamečiau, kol Usainas Boltas Jums pašoks.

Senė.

Darbas žmogų maitina

Senė nori dirbti, kad galėtų nusipirkti geresnės šlapiankos už tą, kurią dabar valgo tavo šuo.

Per savo trumpai ilgą pilnametystės laikotarpį sugebėjau savo pėdsaką palikti net keturiose darbovietėse. Būtent toks yra nepasitenkinimo darbu ir pinigų trūkumo skaičius. Kol kas. Dažniausiai pasiryžtu susirasti darbą kai pamatau, kad šaldytuve yra pasikorusi ne viena, bet visos pelių šeimynos nariai. Po tokio vaizdo, bandydama uždaryti garsiai burzgiančio šaldytuvo dureles, sėdu prie visokių darbą skelbiančių tinklaraščių, kurie turėtų padėti nesurasti šviesos šaldytuvo gale. Būtent taip neseniai ir padariau.

Visose savo darbovietėse nesu išbuvusi ilgiau nei du mėnesius, nes užknisdavo. Ko gero turiu labai siaurą "attention span", ar kaip ten anglikonai vadina. Nuo bet kokio darbo merdėju jau po mėnesio rutinos. Vienu žodžiu, kai tik pamatau, kad jau galiu pamaitinti savo šaldytuvo pelių šeimyną suprantu - laikas eit iš darbo. Kita priežastis - mokslai. Kokie ten mokslai. Vis dažniau save randu nežinančią ką veikiau vakar. To priežastys gali būti tik dvi: stikliukas arba ankstyvasis alzhaimeris. 

Neatsispiriu pagundai trumpai paminėti tokias įmones, kuriose tau nereikia žemųjų, viduriniųjų arba aukštųjų. Gali eiti dirbti vos gimęs, svarbu, kad lietuviškai sakinį rezgi. Tai yra telemarketingas. Šių kraujasiurblių darbo skelbimų - milijonai. Neatsilikusi nuo mados pradėjau savo karjerą nuo profesionalaus smegenų pudrinimo meno ir aš. Kažkur giliai savo susitraukusioje širdutėje jaučiau, kad su kiekvienu skambučiu pardavinėju ne prekes, bet savo sielą velniui. Vargšės Lietuvos močiūtės ir diedukai paskutinius pensijos centus išleisdavo daiktui, kurio net ir už dyką į trobą nesitempčiau. Dirbdama supratau, kad turiu sąžinę ir nenoriu dar smarkiau degti pragare. Nebegalėjau žmogams siūlyt šūdo. O ir valytojos darbas atrodė labiau dinamiškesnis, nei pilstymas iš tuščio į kiaurą. Rutina ir sąžinės graužatis palaidojo svajonę tapti turtingai iš senolių pensijos. 

Prieš porą dienų vėl pribrendo reikalas ieškotis darbo. Noriu išdidžiai pasigirti, kad sąžiningai einu į visus darbo pokalbius ir neturiu jokių turtingų dėdžių. Lietuviškai pavydžiu tiems, kurie dirba šiltoje vietoje be jokių diplomų, nes jų mamos draugės sesers vaikino brolis yra verslininkas su pažintimis. Sveikinu, gyvenime išlošei daugiau nei aš. 

Nelinkėkit sėkmės, nes tikrai nesiseks. Užteks ir finansinio rėmimo. 

Senė.

Kitam laido gale

Kokie drąsūs žmonės tie lietuviai.

Aš esu urvinė žmogiena, ir man reikia keisti gyvenimo būdą. 

Pff, nieko nekeisiu savo gyvenime. Aš tobula, o visi kiti lopai.

Vakar, sėdėdama stikliuko gerbėjų susirinkime su savo panyčkom sužinojau daug tiesų. Apie vieną iš jų ir norėčiau pasidalinti. 

Kaip šiais laikais susirasti vyrą be balto žirgo, bet su didele širdim pinigine? O gi paprastai, miela neišsilavinusi barakūda. Tereikia įsidėti papų fotkę į internetines pažinčių svetainių platybes ir vualia, tu jau turi eržilą, kuris jau spėjo pasimaloninti Tavo pagalba, o baigęs dar ir pakviečia kavos :) (negaliu neuždėti šypsenėlės). 

Mano viena labai gera ir nuoširdi draugė padarė tokį socialinį eksperimentą. Užsiregistravo pažinčių svetainėje. Ir ką jūs manot - nekaltybė prarasta, o dabar jau ir normalų bachūrą susirado. Na, apie jo "normalumo" laipsnį dar reiktų pasiginčyti, bet čia ateičiai. Grįžtant prie temos, galiu pasakyti, kad niekada nesidomėjau pažinčių svetainėmis. Galvojau, kad ten registruojasi tik visiški lodariai, kurie yra kažkuo deformuoti, nes negali "gyvai" panyčkos nusikabinti. Kaip mūsų tėvai, seneliai, probobutės ir prodiedukai susipažindavo? Kaimo baliai ir baliuškos mus pagimdė. Be jų nebūtų mūsų. O dabar užtenka sexy foto -> viena žinutė -> kava -> draugystė arba geras (?) seksas.

Tokiuose dviejų žmonių santykiuose mane gąsdina nežinomybė. Po velnių, ką tu žinai kas kitame laido gale pilvą (ir ne tik) išvirtęs sėdi? O jei aš bendrauju su kita mergina, su penkiasdešimtmečiu degradavusiu nuplikusiu storuliu arba tiesiog tokiu pat trolium kaip aš? Nepasitikiu žmogais tikrame gyvenime, todėl pasitikėjimo laipsnis  interneto platybėse - dar "didesnis". Reikėtų daug drąsos, kad galėčiau išeiti į lauką susitikti su laidiniu riteriu. Gal net įkalti garbinamo stikliuko. Bent jau neprisiminčiau kur einu.

Užteks čia apie mane, svarbiau pletkai. Taigi, mano ta pati gera draugė, per mėnesį išbuvo apie dešimtyje pasimatymų su vaikinais iš interneto. Sakė, kad su dauguma yra palikę gerais draugais, o su paskutinium raiteliu tapo pora. Didžiausiai pasistojęs klausimas man buvo - "kaip tu, blet, nebijai?" O ji tik gražiai nusijuokė ir primerkusi vieną akytę atšovė: - "o ko čia bijoti, blet?." Tada, sekundę patylėjus ir pažvelgus į tuščio stikliuko dugną, kažkas man skaudžiai trenkė iš paširdžių: reikia susikurti anketą pažinčių svetainėje. Taigi, saugokitės laido raiteliai, ištrolinsiu jus, o po to aprašysiu kas gero Lietuvos rinkoje. 

Stiprybės ir padorumo.

Senė.

Pirmas bulvinis blynas

Atėjo įkvepimas, o įkvepimo varžyti negalima.

Esu studentė. Trečiakursė. Egoistė. Labas. 

Norėčiau pasidalinti keliomis įžvalgomis iš savo gyvenimo. Galbūt surasiu bendraminčių, prijaučiančių tokiems vargams, kuriuos patiriu AŠ. Vis gi, būkim "biedni", bet teisingi - rašau, kad kažkam atsirastų proga (ne)piktai parašyti, kad aš Dūrnė. Nemoku gražiai rašyti. Padrikos mano mintys. Kiekvienas pirmakursis  lietuvių filologijos studentas išdės tokį rašymą (minčių srautą) į šuns dienas, kad ausys raudonuos tris dienas. Jau dabar jaučiu kaip geraširdžiai lenkia pirštus skaičiuodami klaidas. Galiu tik džiugiai pranešti, kad jų bus tik daugiau.

Visada norėjau išmokti sklandžiai, gražiai, poetiškai, meistriškai, tiksliai, ironiškai ir visaip kitaip rašyti. Šiais laikais, daug uždirbti iš senojo rašto gali. Noriu pasiekti tokį lygį kaip mūsų dienų mados ir maisto blogierkos, kurios uždirba tūkstančius tiesiog rašydamos ką šiandien valgė. Deja, bet nei mados, nei maisto jausmų neturiu. Gyvenu nesureikšmindama batų grožio ir kotleto skonio. Vis dar laukiu kol netikėtai į galvą trenkusi senatvė privers tuo domėtis.

Šiandien sapnavau sapną, kuris buvo gyvenimo nekeičiantis. Todėl reikia užrašyt, ateities sau, kad nepamirščiau. Neduok Die, pamiršiu.

Nemėgstu vaikų. O vaikai nemėgsta manęs. Šitas mūsų love-hate (more hate) relašionšipas susiformavo tada kai gimė mano jaunesnioji sesė. Abipusė "simpatija" tęsiasi iki dabar ir nenustoja augti. Grįžtant prie sapno - sapnavau, kad esu nėščia ir važiuoju gimdyti. Su legit pilvu, kuris atrodė apvalus kaip krepšinio kamuolys pakeltas kvadratu. Visų pirma, niekada savęs neįsivaizdavau nėščios, nes, nuuu, ne Švč. Marija mano vardas. Antra, važiavau "gimdyt" su savo senu vaikystės draugu, kurio nemačiau šimtą dvidešimt metų ir tikrai daugiau jo nebematysiu. Kiek žinau, jis turi nusikabinęs kažkokią vietinės reikšmės drabužių kabyklą. O tai jau yra geriau už mane, todėl į šią teritoriją nelysiu. Taigi, važiuodama gimdyti svarstau galimybę ar man reikia pasilikti vaiką (juk nėra tėvo, tai kokių velnių man tas vaikas). Juk kartais net dabar pereinu į kitą gatvės pusę, pamačius svetimą vaiką. Tai kas bus su savu? (Iš namų kraustytis reiks?) Pro minčių srautą taip pat prašuoliuoja mintis, kad visi mano (du) draugai yra jauni ir su gyvenimais, o aš ko gero pasigimdžiusi klecką būsiu pririšta tik prie vaiko sauskelnių. Prie to paties, mintyse jau spėjau palaidoti stikliuko gerbėjų klubo susirinkimus, kurie leidžia neprarasti blaivaus proto. Po tokių siaubą keliančių idėjų nubudau ir nuoširdžiai padėkojau visoms pasaulio Būdoms ir Mesijams už tai, kad tai buvo tik sapnas.

Nemoku rašyt, bet rašysiu toliau. O Jūs - gimdykit. 

Senė.