Pirmas bulvinis blynas

Atėjo įkvepimas, o įkvepimo varžyti negalima.

Esu studentė. Trečiakursė. Egoistė. Labas. 

Norėčiau pasidalinti keliomis įžvalgomis iš savo gyvenimo. Galbūt surasiu bendraminčių, prijaučiančių tokiems vargams, kuriuos patiriu AŠ. Vis gi, būkim "biedni", bet teisingi - rašau, kad kažkam atsirastų proga (ne)piktai parašyti, kad aš Dūrnė. Nemoku gražiai rašyti. Padrikos mano mintys. Kiekvienas pirmakursis  lietuvių filologijos studentas išdės tokį rašymą (minčių srautą) į šuns dienas, kad ausys raudonuos tris dienas. Jau dabar jaučiu kaip geraširdžiai lenkia pirštus skaičiuodami klaidas. Galiu tik džiugiai pranešti, kad jų bus tik daugiau.

Visada norėjau išmokti sklandžiai, gražiai, poetiškai, meistriškai, tiksliai, ironiškai ir visaip kitaip rašyti. Šiais laikais, daug uždirbti iš senojo rašto gali. Noriu pasiekti tokį lygį kaip mūsų dienų mados ir maisto blogierkos, kurios uždirba tūkstančius tiesiog rašydamos ką šiandien valgė. Deja, bet nei mados, nei maisto jausmų neturiu. Gyvenu nesureikšmindama batų grožio ir kotleto skonio. Vis dar laukiu kol netikėtai į galvą trenkusi senatvė privers tuo domėtis.

Šiandien sapnavau sapną, kuris buvo gyvenimo nekeičiantis. Todėl reikia užrašyt, ateities sau, kad nepamirščiau. Neduok Die, pamiršiu.

Nemėgstu vaikų. O vaikai nemėgsta manęs. Šitas mūsų love-hate (more hate) relašionšipas susiformavo tada kai gimė mano jaunesnioji sesė. Abipusė "simpatija" tęsiasi iki dabar ir nenustoja augti. Grįžtant prie sapno - sapnavau, kad esu nėščia ir važiuoju gimdyti. Su legit pilvu, kuris atrodė apvalus kaip krepšinio kamuolys pakeltas kvadratu. Visų pirma, niekada savęs neįsivaizdavau nėščios, nes, nuuu, ne Švč. Marija mano vardas. Antra, važiavau "gimdyt" su savo senu vaikystės draugu, kurio nemačiau šimtą dvidešimt metų ir tikrai daugiau jo nebematysiu. Kiek žinau, jis turi nusikabinęs kažkokią vietinės reikšmės drabužių kabyklą. O tai jau yra geriau už mane, todėl į šią teritoriją nelysiu. Taigi, važiuodama gimdyti svarstau galimybę ar man reikia pasilikti vaiką (juk nėra tėvo, tai kokių velnių man tas vaikas). Juk kartais net dabar pereinu į kitą gatvės pusę, pamačius svetimą vaiką. Tai kas bus su savu? (Iš namų kraustytis reiks?) Pro minčių srautą taip pat prašuoliuoja mintis, kad visi mano (du) draugai yra jauni ir su gyvenimais, o aš ko gero pasigimdžiusi klecką būsiu pririšta tik prie vaiko sauskelnių. Prie to paties, mintyse jau spėjau palaidoti stikliuko gerbėjų klubo susirinkimus, kurie leidžia neprarasti blaivaus proto. Po tokių siaubą keliančių idėjų nubudau ir nuoširdžiai padėkojau visoms pasaulio Būdoms ir Mesijams už tai, kad tai buvo tik sapnas.

Nemoku rašyt, bet rašysiu toliau. O Jūs - gimdykit. 

Senė.