Vestuvės

Vietoj Mendelsono maršo ir šiaip, už gražias akis.

Tokia viena ypatingo svarbumo žinia pritrenkė mane ir dar daugelį kitų mano aplinkos žmogėnų. Viena iš mano saulių susižiedavo ir turi išsirinkusi tą the one and only pajacą kuriam jai teks jo  kojines skalbti ir nuo jo vaikus gimdyti visą likusį gyvenimėlį (pagal mūsų proproprobobučių scenarijus). Dvidešimt vieneri metai ir jau žinai su kuo praleisi paskutines savo gyvenimo minutes. Gal visai ir nieko variantas, atsižvelgiant į tai, kad saugumas ir stabilumas šiais laikais yra sunkiai randamas fenomenas.

Niekada gyvenime nesu buvusi vestuvėse. Jokie dėdės ar tetos dukros sūnaus devinti lašai nuo kisieliaus niekada mano aplinkoje nesituokė. Arba tuokėsi tada, kai buvau maža ir nesugebėjau pilnai funkcionuoti, kad prisiminčiau pustą baltą suknelę ar kariamo piršlio aimaną. Viena iš mano svajonių visada buvo alų ir midų gerti kokio nors žmogėno vestuvėse ir, žinoma, viską prisiminti. Džiaugiuosi, kad ši svajonė įvyks šią vasarą. Jau dabar savo saulei padedu organizuoti didįjį įvykį ir tyliu balseliu kukliai patariu kokia popierinių servetėlių spalva labiau derėtų prie vaišių stalo. Be to, ne šiaip sau svetelis būsiu, kuriam reikės pirmą dienos dalį šypsotis ir ploti katučių, o antrą smagiai nusigerti. Ne ne neee. Būsiu viena iš pamergių! Konkrečiai nežinau kokia atsakomybė ir psichologinė paruoštis reikalinga pamergės titulo atstovei, bet dar yra laiko paspoksoti  ir pasimokyti iš geriausios XXI a. mokyklos - Amerikietiškų filmų.

Nenuostabu ir visiškai nuspėjama, kad kai kalba pakrypsta apie vestuves ir tas prakeiktas baltas sukneles, norom ir nenorom pati pasvajoji ir apie savo didžiąją šventę. Pagalvoji visų pirma apie tai, kad labai ne daug švenčių yra švenčiama, kuriose būtų sukviesta visa giminė ir tau brangūs žmonės. Ypač kol esi jaunas, bet dar neturintis pinigų iškilmingiems vardadieniams rengti. Už tai kitoje amžiaus pusėje daugiau pasitaikys progų visas gimines sukviesi palydint tą, kuris jau nebespėjo pabūti kartu. Baisu telefono ragelį bus pakelti. Bet dabar ne apie tai. 

Vaikystėje, kai kalba pakrypdavo apie vestuves, visada feministiškai sakiau, kad mano suknelė nebus balta ir pūsta kaip barbių-devyndarbių - specialiai rengsiuosi vyrišką kostiumą. Bažnyčioje nesiženysiu, nes visi ten tuokiasi, ir šiaip, vidiniai prieštaravimai visoms visuomenės nustatytoms normoms driekėsi toliau nei sugebėjo išnešti galvelė. Sekanti fazė - "o kam ženytis, kai susimetus gali gyvent ir tuos pačius vaikus gimdyt?".  Per daug priešatarvimų pačiai sau, kad galėčiau kažką svajoti ar galvoti apie, mano nuomone, vieną iš reikšmingiausių žingsnių gyvenime. Džiaugtis kitų laime yra daug smagiau ir paprasčiau. 

Kai mano saulei pasipiršo nepuoliau į ašaras ar agonijas. Tiesiog atsirado toks įdomus jausmas - atrodo, kad "išleidi" savo vaiką į platųjį pasaulį (wtf, žinau). Nežinau iš kur, kaip, kodėl. Tiesiog pajutau kažkokį motinišką instinktą, liūdesį ir džiaugsmą sumišusiu su "jei ką nors jai padarysi - užmušiu".

Gal ir nebloga vasara nusimato. Ech, tos meilės seilės.

Mua.

Senė.

Viskas apie nieką

C-c-c-changeees.

Išėjau iš darbo. Daugiau nei du mėnesius pradirbti vienoje vietoje man nesigauna - dar kartą patvirtinau šią taisyklę. Pagrindinė priežastis kodėl išėjau - nesuspėjau su darbais ir universitetu. Juk dirbau pilnu etatu, ir visada pasilikdavau po darbo viršvalandžiams, kad dar labiau neturėčiau asmeninio gyvenimo. Viską atidėdama paskutinei minutei išsikasiau sau milžinišką duobę. Pastarąsias keturias dienas iš eilės buvau gyva tik kofeinu ir sugebėjau parašyti dar kelis referatus ir pasimokyti koliokviumams. Kadangi mėgstu rašyti, todėl dažniausiai įdomiausias temas visada stengiuosi pasilikti pabaigai. Tik tai, kad šį kartą tų įdomių temų, kurias vis atidėliodavau, vienoje vietoje susirinko tiek daug, kad net žalia girelė linko. Bet suspėjau, pridaviau laiku ir dabar  net gavau užsakymą parašyti referatą vienai iš mano saulių. Paprašiau, kad atsilygintų maistu, nes šaldytuve žiurkės kariasi. Kažkaip pinigais nekilo ranka prašyti. Iš šiaip, kas iš tų pinigų - laimės jie neatneša. O maistas neša senei tikras džiaugsmo ašaras.

Pagalvojau, kad nieko stebuklingo rašydama referatą neatrasi ir nepasakysi, bet viltis yra mano motina. Slaptai tikiuosi, kad kokia nors išganinga mintis, sukelianti perversmą mokslo srityje, apsilankys senės galvoje iki ketvirto kurso antro semestro pradžios. Jau vieną idėją turiu, bet čia dar daug literatūros apdirbti reikia. Atsirado nenumaldomas noras po savęs palikti kažką vertingo ateities kartoms. Pamatysit, būsiu kažkuo nusipelniusi gyvenime. Tik tai, kad nežinosit ar tai ši senė, ar ne. He he.

Bėgioju kas trečią dieną, nes kūnas nebeišneša krūvio. Laikausi dietos ir valgau tik vaisius, salotas arba tokį gėrį kaip Graniola (opapa kur ji buvo visą mano gyvenimą). Realiai, pasikeitimų didelių nematau. Svorio mesti man nereikia, bet ir nesijaučiu, kad kažką būčiau numetus. Gal net priaugusi. Jaučiuosi, kaip stabarėja kūnas ir auga kupra. Stengiuosi visada eiti ir sėdėti nesikuprodama, bet vis tiek prie žemės traukia. Nežinau ką daryti su sportu. Man nepatinka raumenys, atsiradę ant kojų. Taip, dabar galiu užlipti į šeštą aukštą ir nemirti nuo oro trūkumo plaučiuose, bet neketinu siekti kultūristės titulo. Galvoju trumpam padaryti pertrauką ir pasilikti tik dietą. Nežinau. Giliuose apmąstymuose šiuo klausimu esu. Kaip ir su plaukų dažymo klausimu. Iš vis, ar buvo gyvenime koks nors laikotarpis kai nesimėčiau tarp dviejų ugnių? Apmąstyti ir šitai reiks.

Kas per oras. Kur vasara dingo? 

Sako, kad kai žmonės nebeturi apie ką kalbėti - kalba apie orą.

Gero antradienio, zuikiai!

Senė.

Blogas žmogus

Ar gali žmogus būti nepriklausomas?

Negali. 

Ar gali žmogus nuspėti kitą žmogų?

Negali.

Iš pradžių esame priklausomi nuo tėvų. "Kol po mano stogu - mano taisyklės", "kol moku pinigus - tol darai ką sakau". O kas būna kai nebesi po tėvų stogu ir užsidirbi pats? Tampi vis tiek nuo jų priklausomas, nes atsiranda nepagarba būti nepriklausomam. Turi būti dėkingas už viską ką jie dėl tavęs padarė, todėl kiekvienas tavo gyvenimo žingsnis yra matuojamas "o ką tėvai pasakys". 

Čia šiaip sau, tiesiog norėjau pasakyti, kad nemėgstu būti priklausoma. O realiai, mes jau esame gimę priklausomi ir visą gyvenimą ieškome nuo ko dar galėtų priklausyti mūsų gyvenimai. Sako, kad vergystės metai baigiasi, bet mes esame lygiai tokie pat vergai kaip prieš šimtus metų. Tik gal be rykščių. Nors...niekada negali žinoti kas kaip kur ir kada.

Neseniai susidūriau su nemalonia situacija. Pasijutau labai blogas žmogus, nes tris metus gyvenau savo galvos scenarijuje, kuris, pasirodo buvo klaidingas kito žmogaus sąskaita. Supratau ir pripažinau sau, kad visada tikiu savo tiesa. Bendraujant su manimi, man visada kyla noras prieštarauti - niekada neišgirsi "o, taip, pritariu tau". Greičiau: "pritariu, bet.....". O žodis bet yra konfliktų šaltinio priežastis. Galbūt būčiau tobula diktatorė: visada turiu tikslų ir jų siekiu bet kokia kaina, tikiu tik savo tiesa, ir iš prigimties esu blogas žmogus, todėl tokiais pat laikau aplinkinius. O geresnio jausmo pasaulyje kaip vadovauti ir jaustis reikalingai nėra. Trūkumas - nesugebėčiau išlaikyti valdžios. Priešų susirandu tada, kai pradedu būti savimi. Draugus įgyju tada, kai apsimetu kvailesne nei esu iš tikrųjų. O tikrasis veidas ankščiau ar vėliau išlenda iš savo slėptuvės.

Vienas pažįstamas laikė mane labai gera drauge. O aš jo kaip draugo nemačiau, mačiau kaip žmogų, kuris manęs savotiškai nemėgsta, ieško naudos ir gal net nekenčia, todėl kvailiukės vaidmuo bendraujant su juo buvo įprasta procedūra. Užvakar kilo konfliktas ir išsakiau viską ką manau apie mūsų santykius (į tai įėjo tam tikros ankščiau kartu patirtos situacijos, kurios ir paskatino konfliktą). Pasirodo, jis mane laiko geriausia savo drauge. O kam nėra malonu, kai esi kažkam reikalingas? Va tokie dalykai minkština diktatorės širdį. Galvojau, kad juokauja ir taip bando laimėti konfliktą, bet išsikalbėjus susidėliojo visi taškai ant i. Mano išankstinis nusistatymas pakišo koją ir viduje sugriuvau kaip kortų namelis papūstas vėjo. Pradėjau savimi nepasitikėti - nieko nėra baisiau, kai negali atskirti juodo nuo balto. Prieš tris metus padariau siaubingą išankstinio nusistatymo klaidą. Galvojau, kad pasakiusi teisybę jausčiausi geriau, bet pasijutau blogiausiu žmogumi pasaulyje, nes nevertinau draugystės formos kurią jis man siūlė. O aš juk visada matau ko žmogus daugiau ar mažiau iš manęs nori. 

Žinau, kad santykiai nebebus tokie, kaip prieš tai - matau jau kurį laiką pasikeitusį žvilgsnį. Geriausia drauge jis manęs nebelaikys ir toks atviras kaip prieš tai nebebus. Mandagumas laikys mus drauge kol vieną dieną keliai su visam išsiskirs. Štai kas nutinka, kai parodai savo tikrąjį veidą. Bent jau išsakiau teisybę ir nebemelavau sau ir jam. Esu švari ties šiuo reikalu, bet jaučiu, kad sąžinė yra juodos anglies spalvos.

Pradėjau žiūrėti Game of Thrones. Tikrai siūlau nežiūrėti, jei nenorite trumpam prarasti asmeninį gyvenimą (mane taip pat įspėjo). Tris dienas akis pravarvinau, bet pasivijau ketvirtą sezoną. 

Ko gero, esu nuo jo priklausoma. 

Senė.