2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Darbas žmogų maitina

Senė nori dirbti, kad galėtų nusipirkti geresnės šlapiankos už tą, kurią dabar valgo tavo šuo.

Per savo trumpai ilgą pilnametystės laikotarpį sugebėjau savo pėdsaką palikti net keturiose darbovietėse. Būtent toks yra nepasitenkinimo darbu ir pinigų trūkumo skaičius. Kol kas. Dažniausiai pasiryžtu susirasti darbą kai pamatau, kad šaldytuve yra pasikorusi ne viena, bet visos pelių šeimynos nariai. Po tokio vaizdo, bandydama uždaryti garsiai burzgiančio šaldytuvo dureles, sėdu prie visokių darbą skelbiančių tinklaraščių, kurie turėtų padėti nesurasti šviesos šaldytuvo gale. Būtent taip neseniai ir padariau.

Visose savo darbovietėse nesu išbuvusi ilgiau nei du mėnesius, nes užknisdavo. Ko gero turiu labai siaurą "attention span", ar kaip ten anglikonai vadina. Nuo bet kokio darbo merdėju jau po mėnesio rutinos. Vienu žodžiu, kai tik pamatau, kad jau galiu pamaitinti savo šaldytuvo pelių šeimyną suprantu - laikas eit iš darbo. Kita priežastis - mokslai. Kokie ten mokslai. Vis dažniau save randu nežinančią ką veikiau vakar. To priežastys gali būti tik dvi: stikliukas arba ankstyvasis alzhaimeris. 

Neatsispiriu pagundai trumpai paminėti tokias įmones, kuriose tau nereikia žemųjų, viduriniųjų arba aukštųjų. Gali eiti dirbti vos gimęs, svarbu, kad lietuviškai sakinį rezgi. Tai yra telemarketingas. Šių kraujasiurblių darbo skelbimų - milijonai. Neatsilikusi nuo mados pradėjau savo karjerą nuo profesionalaus smegenų pudrinimo meno ir aš. Kažkur giliai savo susitraukusioje širdutėje jaučiau, kad su kiekvienu skambučiu pardavinėju ne prekes, bet savo sielą velniui. Vargšės Lietuvos močiūtės ir diedukai paskutinius pensijos centus išleisdavo daiktui, kurio net ir už dyką į trobą nesitempčiau. Dirbdama supratau, kad turiu sąžinę ir nenoriu dar smarkiau degti pragare. Nebegalėjau žmogams siūlyt šūdo. O ir valytojos darbas atrodė labiau dinamiškesnis, nei pilstymas iš tuščio į kiaurą. Rutina ir sąžinės graužatis palaidojo svajonę tapti turtingai iš senolių pensijos. 

Prieš porą dienų vėl pribrendo reikalas ieškotis darbo. Noriu išdidžiai pasigirti, kad sąžiningai einu į visus darbo pokalbius ir neturiu jokių turtingų dėdžių. Lietuviškai pavydžiu tiems, kurie dirba šiltoje vietoje be jokių diplomų, nes jų mamos draugės sesers vaikino brolis yra verslininkas su pažintimis. Sveikinu, gyvenime išlošei daugiau nei aš. 

Nelinkėkit sėkmės, nes tikrai nesiseks. Užteks ir finansinio rėmimo. 










Senė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą