Žvaigždės ir religija

Jautrią temą paliesiu, bet ją liesdama nieko blogo nepadarysiu. 

Kiekvieno nuomonė yra skirtinga ir teisinga.

Dalyvavau seminare apie žvaigždžių atsiradimą. Ne pikulių, bonkių ir kitų Lietuvos scenos pažibų, kurios savo balintomis šypsenomis kiekviena dieną spigina iš žydrojo ekrano. Kalbėjo apie užmirštas tikrąsias mūsų padangių žvaigždes, kurios naktį spindi labiau už televizines zviozdas. Seminarą vedė fizikos profesorius iš Vokietijos. "Žvaigždės, fizika - įdomu", pagalvojo senė ir pasikvietusi vieną iš geriau už ją astronomiją kertančių saulių nužygiavo didesnių išprusimų kelių link. 

Viskas prasidėjo sklandžiai ir informatyviai. Sužinojau, kad žvaigždžių neįmanoma apskaičiuoti. O norint jas apskaičiuoti reikėtų užtrūkti trisdešimt milijardų metų (dešimt milijardų kompiuteriui, bet joks kompiuteris dešimt milijardų metų nesustodamas neveiks). Plika akimi galime suskaičiuoti apie tris tūkstančius žvaigždžių. Visos žvaigždės (ko gero žinomos) turi vardus ir nėra nei vienos tokios pat. "Įdomu, įdomu" - pagalvojo senė ir toliau papūtusi lūpas ėjo pažinimo link. Tas pats profesorius apskaičiavo, kad jei kiekvieną žvaigždės vardą įrašytume į 1,4 cm storio knygelę ir rašytumėme pavadinimus iš eilės juos atskiriant kableliu, tai  knygelių ilgis, sudėtų viena šalia kitos būtų nei daug nei mažai - 2100 šviesmečių. Mane nustebino toks gana specifinis tyrimas, kadangi iš pradžių jis minėjo, kad lyg šiol žvaigždžių neįmanoma suskaičiuoti. Nurijusi karčią seilę, senė tik labiau suraukė kaktą, nes nujautė artėjant kažką negero. 

Ir neklydo. Prasidėjo aiškinimai apie visatos ir galaktikų susikūrimą pagrįstą krikščioniškuoju principu. Kiekvienas argumentas buvo paremtas Biblija. Esmė, kad už viską mes turime būti dėkingi Aukščiausiajam ir jis viską savo rankomis pats sukūrė. Tiesiog reikia paskaityti Bibliją ir visai nekreipti dėmesio į tai, kad ta pati Biblija yra įvairių autorių kūrinys (konkrečiai nenustatytų), kurių istorijos labai panašios į prieš tai buvusių civilizacijų mitus. Nenoriu nieko imponuoti, ko gero tai tik sutapimas. Dar daug didelių ir mažų neatitikimų galėčiau vardinti valandų valandas, bet nenoriu kelti bangų ir sektis į atlapus, nes išaugau iš tos kvailos besiginčijančios ateistės vaidmens. 

Seminaro pabaigoje perėjome prie verbavimų ir prašymų atsisukti į krikščionybę, priimti Dievą ir t.t. Tas mane sužlugdė, nes senė atėjo pasiklausyti paskaitos apie astronomiją. Juk ne kiekvieną dieną viešai kalba kažkoks profesorius iš Vokietijos, todėl pasilikau paskaitoje, nes save laikau mandagiu žmogumi. Klausiausi, dairiausi į žmones ir bandžiau pabandyti perprasti ką jie mato ir ko nematau aš. Viskas užsibaigė tuo, kad gerbiamas profesorius seminaro gale paprašė visų užsimerkti ir pasimelsti. Savo saulei, kuri lygiai taip pat buvo lengvoje šoko būsenoje sušnibždėjau "aš nemoku melstis". Ir tada atsitiko tai, ko neužmiršiu visą gyvenimą - išgirdęs mano nuogąstavimą, atsisuko priekyje manęs sėdintis vaikinas ir pažiūrėjo tokiu pilnu pagiežos žvilgsniu, kad jei ilgiau būtų žiūrėjęs - būčiau išėjusi su skyle galvoje. Štai tau ir krikščioniškasis nuodėmių atleidimas. 

Ne man teisti, ne man sakyti kas yra gerai, o kas blogai. Yra daug dalykų kurių nepaaiškina mokslas - yra daug dalykų kurių nepaaiškina religija. Po seminaro pusantros valandos diskutavau su kitais dalyviais bei pačiu profesoriumi ir klausinėjau kaip jie paaiškintų patį Šventąjį Raštą. Konkretaus atsakymo, kaip ir tikėjausi, negavau. Kiekviename klausime buvo nusukama į tai, koks Dievas yra geras, o ne duodami aiškūs ir logiškai argumentuoti atsakymai. 

Bet kokiu atveju, dabar turiu nematomą skylę galvoje.

Jaučiuosi kaip tikra žvaigždė. 

Senė.