Bobulytė ir sausainiai

Vakar važiavau viešuoju transportu.

Kai keliauju tokiais viešais dalykais, labiausiai mėgstu stebėti žmones ir prisigalvoti ką jie tuo metu mąsto, kokie jų gyvenimai, kur važiuoja ir ką darys išlipę iš troleibuso. Įlipusi į vakarykštę mane vėžinusią transporto priemonę mano akį patraukė ne įdomesnis asmuo, o po viena iš troleibuso sėdynių ant grindų paberta gana didelė sausainių krūva. Patys sausainiai - įprastos geltonos spalvos, vidutinio dydžio ir buvo įvairių raidžių ir skaičių formos pavidalu. Žiūrėdama į juos sau prisigalvojau, kad sausainius netyčia pabėrė koks nors mažas vaikas prieš išlipant iš viešojo transporto. Jis buvo su mama ir ji jį apibarė už neatidumą. Bet kadangi jau reikėjo lipti, sausainius paliko likimo valiai. Todėl dabar jie vieniši ir niekam nereikalingi tiesiog gulėjo po sėdyne. Aš nuo jų negalėjau atitraukti akių, nes ant purvinų ir juodų grindų tai atrodė kaip tikras aukso gabalėlis. 

Man į juos bežiūrint ir plaukiant savo minties srautais, į troleibusą įlipo bobulytė (pavadinkim ją taip). Nespėjusi net įlipti, ji visų išlipančių ir norinčių išlipti garsiai pradėjo klausinėti ar nepirko bilieto ir ar nebereikalingą bilietuką gali jai atiduoti važiavimui toliau. Visiems aiškiai parodė, kad važiuoja zuikiu ir visi kaip susitarę tik sukiojo savo protingas galvas ir žvilgsnius duodami neigiamą atsakymą. Nustebino tai, kad ji man neatrodė kaip elgeta ar moteriškė, neturinti pinigų bilietukui - apsirengusi kaip eilinė bobulytė, su labai nudėvėta taše vienoje rankoje ir "Maximos" maišeliu kitoje, ji tik sparčiai ieškojo sau vietos kur atsisėsti. Apskritai, moteriškė pasirodė linksmesnė ir energingesnė nei daugelis susirinkusiųjų, todėl kaip kokia šnipė stebėjau ją ir slapta žavėjausi. Po kiek laiko, jos dėmesį patraukė netvarkingai po sėdyne išmėtyti sausainiai. Ji priėjo prie sėdynės ir pasilenkusi, lyg tikra profesionalė apsimetė, kad kažką tvarkosi savo rankinėje. Po vieną, neskubant, sausainiai buvo akimirksniu surinkti ir sudėti į tašę. Keli netgi atsidūrė bobulytės burnoje. 

Mano galvoje pradėjo suktis mintis: kiek daug gyvenimiškų faktorių lėmė, kad būtent tie sausainiai atsidurtų pas bobulytę. Juk kažkur kažkas turėjo dėl kažkokių priežasčių nusipirkti sausainių. Dėl kažkokių priežasčių įlipti į būtent šitą troleibusą. Dėl kažkokių priežasčių juos paberti po sėdyne. Dėl kažkokių priežasčių būtent tą dieną bobulytė turėjo įlipti į troleibusą. Dėl kažkokių priežasčių (kurios jau tikriausiai siekė jos jaunystės metus) jai reikėjo sausainius susirinkti. Ir dėl kažkokių priežasčių aš viską mačiau ir užrašiau čia. Argi ne gražūs tie likimo vingiai?

Jei būčiau pirkusi bilietuką pati - tikrai būčiau jį jai atidavusi.

Senė.