Nauji mokslo metai

Prasidėjo šešiolikti mokslo metai Senės gyvenime.

Ateini į pirmą paskaitą ir po poros minučių supranti, kad vėl iš naujo teks sukandus dantis ir suspaudus kumščius atkentėti dar vienus mokslo metus. Nesu iš tų personų, kurie gyventų, kad mokytųsi (ir vis tiek mirtų kvaili, nes visų pabaiga laukia tokia pat). Labiausiai seną Senės galvą nervina ne karčiosios mokslo šaknys, bet aplinkiniai, kurie stebuklingais atsitiktinumo būdais keturiems metams yra įlipę į tą pačią valtį kaip ir tu. Grįžimas į mokslus man visada kelia frustraciją. Visų pirma klausimais "Na, tai kaip sekasi? Ką veikei vasarą? Kur buvai išvažiavusi? verčia daužyti galvą į stalą ir bėgti kuo toliau nuo auditorijos sienų. Visais laikais Senė į šiuos "Rugsėjo pirmosios metų pradžios klausimus" turėdavo tik vieną atsakymą - sėdėjau namuose. Bet iš kur tas superduper Ibizinis įdegis atsirado - velniai žino. Ko gero nuo televizijos ir mikrobangų krosnelės radiacijos.

Šie mokslo  metai bus paskutiniai (tikiuosi) mano gyvenime. Nostalgija jau braunasi į paširdžius, bet dar visiškai liūdėti sau neleidžiu. Sunku suvokti, kad viskas baigsis taip greitai. Atrodo, dabar čia sėdžiu, rašau įrašą prieš naujų mokslo metų pradžią, bet net nepastebėsiu kaip jau kitais metais rašysiu naują įrašą  apie savo bakalauro baigimo šventę. Norisi pagaliau nebesimokyti (nes su mūsų superine švietimo sistema savo CV galiu parašyti tik: profesionaliai moku mokytis), bet kartu ir truputėlį pristabdyti laiką kai nustos galioti studento pažymėjimas. Žinoma, kaip kiekvienas mokantis skaityti Lietuvos pilietis galvoju apie magistrą (nes nuu ką tėvai ir giminės pasakys). Bet iš kitos pusės - kam jis tau reikalingas. Kiek girdėjau, Maksimoje dabar užtenka ir bakalauro. 

Šiais metais, labiau nei kada nors pasijaučiau iš tikrųjų sena. Tai atsitiko, kai rugsėjo pirmosios nebešventi kažkokiam barake su nepažįstamais ketvirtakursiais, kurie tau pasakoja gyvenimo tiesas, nes yra vyresni ir viską geriau išmano. Dabar Senė yra tas nepažįstamas žmogus, kuris galėtų įkrėsti proto ir parodyti gyvenimo kelią jaunam, iš provincijos į miestą atsikrausčiusiam fuksui. Būtent dėl šios priežasties, rugsėjo pirmą su saulėm nusprendėm ramiai išgerti vyno ir apraudoti savo besibaigiančią geriausių metų erą. Tarp mūsų pokalbių, kaip Damoklo kardas, pradėjo sklaidyti kalbos apie vestuves ir vaikus. Liūdna.

Klausau šitos dainos ir morališkai ruošiuosi ateinančiam laikotarpiui.

Prasmingų mokslo metų, zuikiai! Labai neužgerkit.

Senė.