Trumpas priminimas apie Senės egzistenciją

Aš dar gyva.

Bet negyvas mano kompiuteris. RIP.

Kaip pasiilgau rašymo iš tuščio į kiaurą - ne tas žodis. Senei buvo atėjusi mintis visai neberašyt šio blogo. Todėl rašau, nes noriu sau įkvėpti įkvėpimo rašyti, kad lengviau būtų susidoroti su trimis referatais, kurie patys nepasirašys. Poryt jie turi būti atnešti ir numesti ant dėstytojo stalo. Žinoma, aš, nelaužydama studentiškų taisyklių, laukiu noro rašyti apraiškų iki paskutinės dienos. Prisipažinsiu, bet senei savotiškai patinka tos bemiegės naktys su kavos puodu rankoje. Dar labiau patinka kai po ilgos darbo ir gimdymo nakties nueini į paskaitas pamiegoti, nes zombio virusas neleidžia nei mąstyti, nei veikti. Ko gero, man truputėlį patinka save kankinti, he he.

Per praeitą savaitę supratau kokia brangenybė yra kompiuteris. Ypač nusprogęs ir nerodantis jokių gyvybės ženklų būtent tada, kai tau prasideda darbų rašymas. Visą savaitę kaip dundukė laksčiau pas įvairius kompiuterastus, kad jie man už studentišką mokestį sutvarkytų mano brangiausią kilnojamą turtą. Bet nieko, visi kaip susitarę murmėjo, kad neapsimoka taisyti ir "išsirink iš mūsų parduotuvės naują šeimos narį". Po vilčių atgauti savo vienintelį, visą savaitę turėjau ieškoti progų po paskaitų eiti į miestą ir nusigerti, nes grįžus trobon nebuvo kas veikti. Trumpai tariant - atmazinau kaip reikalas, kad tik būtų priežastis nesėsti prie darbų. Buvo kilusi mintis nepirkti naujo kompiuterio, o darbus priduoti parašius ranka. Įdomu kokios dėstytojų reakcijos sulaukčiau. Jei aš negaliu nusipirkti kompiuterio, bet noriu siekti aukštojo išsimokslinimo, tai ką daryt? Aišku, yra variantas eiti į bibliotekas, bei melstis, kad kompas vidurį darbo nenusprogtų. Ech, tos technologijos. Kokia priklausomybė! Automatiškai norisi eiti prieš srovę ir būti ta, kuri neturi kompiuterio namuose.

Mūsų šeima nešvenčia nei šv. Vėlykų, nei šv. Kalėdų, todėl pasidžiaugiau net trejomis laisvomis dienomis. Per jas įsigijau naują šeimos narį ir palaidojau senąjį (apie kompus čia). Dabar gaudau įkvėpimus ir iškvėpimus bei užsitraukusi užuolaidas kaip žiurkė tamsiame kambaryje skaitinėjuosi literatūrą referatams. Galėtų iki birželio pabaigos lyti, snigti, uraganai ir viesulai po Lietuvą duotis. Sėdėtum savo kamurkėje ir nenorėtum kišti nosies į lauką. O dabar kankini save dar labiau nei miegodama per paskaitas. 

Linksmų ir nelabai nutikimų su savo gražuolėmis pavyko patirti kompiuterio nebuvimo mano gyvenime pagalba, apie kuriuos galėčiau papasakoti. Bet gal kitą kartą, nes pirma juos reikia atsiminti, o ir šiaip veiklos turiu. Tą įrašą pavadinsiu "Savaitė be kompiuterio" (užsirašau, kad neužmirščiau).

Su Žemės diena! 

Google sako - Google žino. 

Senė.