Vestuvės

Vietoj Mendelsono maršo ir šiaip, už gražias akis.

Tokia viena ypatingo svarbumo žinia pritrenkė mane ir dar daugelį kitų mano aplinkos žmogėnų. Viena iš mano saulių susižiedavo ir turi išsirinkusi tą the one and only pajacą kuriam jai teks jo  kojines skalbti ir nuo jo vaikus gimdyti visą likusį gyvenimėlį (pagal mūsų proproprobobučių scenarijus). Dvidešimt vieneri metai ir jau žinai su kuo praleisi paskutines savo gyvenimo minutes. Gal visai ir nieko variantas, atsižvelgiant į tai, kad saugumas ir stabilumas šiais laikais yra sunkiai randamas fenomenas.

Niekada gyvenime nesu buvusi vestuvėse. Jokie dėdės ar tetos dukros sūnaus devinti lašai nuo kisieliaus niekada mano aplinkoje nesituokė. Arba tuokėsi tada, kai buvau maža ir nesugebėjau pilnai funkcionuoti, kad prisiminčiau pustą baltą suknelę ar kariamo piršlio aimaną. Viena iš mano svajonių visada buvo alų ir midų gerti kokio nors žmogėno vestuvėse ir, žinoma, viską prisiminti. Džiaugiuosi, kad ši svajonė įvyks šią vasarą. Jau dabar savo saulei padedu organizuoti didįjį įvykį ir tyliu balseliu kukliai patariu kokia popierinių servetėlių spalva labiau derėtų prie vaišių stalo. Be to, ne šiaip sau svetelis būsiu, kuriam reikės pirmą dienos dalį šypsotis ir ploti katučių, o antrą smagiai nusigerti. Ne ne neee. Būsiu viena iš pamergių! Konkrečiai nežinau kokia atsakomybė ir psichologinė paruoštis reikalinga pamergės titulo atstovei, bet dar yra laiko paspoksoti  ir pasimokyti iš geriausios XXI a. mokyklos - Amerikietiškų filmų.

Nenuostabu ir visiškai nuspėjama, kad kai kalba pakrypsta apie vestuves ir tas prakeiktas baltas sukneles, norom ir nenorom pati pasvajoji ir apie savo didžiąją šventę. Pagalvoji visų pirma apie tai, kad labai ne daug švenčių yra švenčiama, kuriose būtų sukviesta visa giminė ir tau brangūs žmonės. Ypač kol esi jaunas, bet dar neturintis pinigų iškilmingiems vardadieniams rengti. Už tai kitoje amžiaus pusėje daugiau pasitaikys progų visas gimines sukviesi palydint tą, kuris jau nebespėjo pabūti kartu. Baisu telefono ragelį bus pakelti. Bet dabar ne apie tai. 

Vaikystėje, kai kalba pakrypdavo apie vestuves, visada feministiškai sakiau, kad mano suknelė nebus balta ir pūsta kaip barbių-devyndarbių - specialiai rengsiuosi vyrišką kostiumą. Bažnyčioje nesiženysiu, nes visi ten tuokiasi, ir šiaip, vidiniai prieštaravimai visoms visuomenės nustatytoms normoms driekėsi toliau nei sugebėjo išnešti galvelė. Sekanti fazė - "o kam ženytis, kai susimetus gali gyvent ir tuos pačius vaikus gimdyt?".  Per daug priešatarvimų pačiai sau, kad galėčiau kažką svajoti ar galvoti apie, mano nuomone, vieną iš reikšmingiausių žingsnių gyvenime. Džiaugtis kitų laime yra daug smagiau ir paprasčiau. 

Kai mano saulei pasipiršo nepuoliau į ašaras ar agonijas. Tiesiog atsirado toks įdomus jausmas - atrodo, kad "išleidi" savo vaiką į platųjį pasaulį (wtf, žinau). Nežinau iš kur, kaip, kodėl. Tiesiog pajutau kažkokį motinišką instinktą, liūdesį ir džiaugsmą sumišusiu su "jei ką nors jai padarysi - užmušiu".

Gal ir nebloga vasara nusimato. Ech, tos meilės seilės.

Mua.

Senė.