Saulės nubučiuota Senė

Atsitiko Senei toks nemalonus dalykas apie kurį norėčiau papasakoti ateities Senei, nes ji, lopė, gali tokį reikalą ateityje pakartoti.

Istorija paremta tikrais faktais.

Vieną gražų ir beprotiškai karštą liepos savaitgalį Senė ir jos saulės (aka mano draugės) sugalvojo nulėkti prie tos pačios visų mylimos Baltijos jūros. Turiu iš karto pranešti, kad Senė visą vasarą sunkiai arė devynis prakaitus dirbdama, todėl buvo baltesnė už porcelianą ir jautė didelį kompleksą prieš kitas atostogaujančias sostinės ir laikinosios sostinės princeses. 

Susikrovusi kuklią mantą, kuri laisvai išmaitintų ir aprengtų Pajevonių kaimą, su milžinišku džiaugsmu ir nekantrumu Senė patraukė link prabangių ratų, kurie už trijų šimtų kilometrų jau turėjo riedėti Lietuvos pajūrio trinkelėmis.

Kelionė praėjo labai smagiai - vos tik išvažiavus iš sostinės, Senė krito ant savo pakeleivės peties kaip lapas nuo rudeninio medžio ir pradėjo garsiai parpti, retkarčiais sumurmėdama tokius žodžius kaip "tu neeii...k" ir "aš apeisiu tave" (pacituota vienos iš mano saulių). Tai ryškiai parodo, kad net ir sapnuose Senė kažkur keliauja bei visiems nurodinėja kaip gyventi. Po gerų trijų valandų, Senė sugebėjo pakilti iš guolio ir nuo lūpų  nusivaliusi kilometrinę seilę prisidėjo prie saulių pokalbių apie pajūrio vietas, kuriose geriausiai būtų galima atlikti gamtinius reikalus.

Kelionė praėjo su keturiais kavų/ledų/tualetų sustojimais ir dviem pasiklydimais, o tai reiškia, kad geriau nei įprastai. Su džiaugsmu pasiekėme vienos iš mano saulių tėvų kurortinius namus, kurie trims (Senei, nes turi grįžti dirbti. Kitos bus iki tol, kol prasidės žiema) dienoms taps pagrindine pašiūre nuo lietaus. Išsiaiškinusios kur kuri miegos ir išsikrovusios savo visai kuklias mantas, patraukėme prie jūros, kuri turėjo savo svajingu siūbavimu nuplauti visas Senės first world problemas.

Pirmoji diena praėjo neįspūdingai. Sėdėjome ir visomis įmanomomis pozomis gulinėjome ant karšto smėliuko kaip sudribę bulvių maišai. Net nueiti iki jūros praplauti smegenis pasirodė per daug didelis iššūkis, todėl persivertusios ant kito šono toliau gulėjome kaip banginiai išmesti į krantą. Vakare išėjome pasivaikščioti po ale žymesnes miesto vietas. Prisiselfinom (nekenčiu šito žodžio) ir prisijuokėm iš kiekvieno keisčiau atrodančio žmogėno. Galbūt tai mūsų kvailas protas, o gal tas butelis baltojo vyno, kurį kažkas pradarė ir liepė išgerti prieš einant į naktinį miestą. Grįžome pavargusios, paryčiais ir beveik miegančios, todėl nedelsdamos nei sekundės kregždutės skrydžiu  kritome į savo guolius.

Kitą dieną turėjome atsikelti anksti, kad galėtume ilgiau pasimėgauti diena ir nuveikti kažką produktyvaus. Pirmoji saulė iš savojo guolio pakilo trečią valandą po pietų. Nusprendusios, kad nieko čia nepridarysi ir naujo kirvio neišrasi, nužygiavome dar labiau pakaitinti savo riebalų masės prie jūros. Aš, būdama labai drovi ir kompleksuota, tuo metu labiausiai norėjau įdegti ir būti "tokios kaip visos". Todėl į pasiūlymą "Hey, Sene, gal pasitepk kremu nuo saulės, nes vėliau skaudės" reagavau juokais ir teiginiu, kad "manęs saulė taip lengvai nenudegins" ir toliau dariau vieną iš didesnių klaidų savo gyvenime.

Paskutinę dieną buvau skaisčiai raudonos virto vėžio spalvos. Skaudėjo visą kūną ir bet koks prisilietimas buvo vertas tūkstančio adatų dūrių į odą. Nugara, kojos, rankos - dzin. Blogiausia buvo veidas. Taip nudegusi kūno nebuvau niekada gyvenime ir Dieve tu mano, kokia aš kvailė, kad nesitepiau tuo prakeiktu kremu nuo saulės. Žinoma, būdama tikra moteris iš karto puoliau į ašaras ir trumpam apverkiau savo apgailėtiną protą ir tą skausmą kurį kenčiu. Po kiek laiko atėjo supratimas, kad nieko čia nepribursi - varau į sostinę, kur uždarius ofiso duris ir įjungus padoriai šaldantį kondicionierių man niekas galvos skaisčiais spinduliais nenudegins.

Grįžus namo man ant pečių iššoko pūslės. Veido žandai buvo nudeginti taip stipriai, kad laikui bėgant tapo rudomis dėmėmis. Visą kūną skaudėjo dar kokias keturias dienas. Keikiau, verkiau, bariau, aimanavau ir visaip kitaip gyvenau tą velnionišką savaitę.  Nėjau net į darbą, nes atrodžiau per daug gražiai ir nenorėjau savo grožiu traumuoti nieko nenutuokiančių vilniečių. Dabar jau viskas gerai, viskas praėjo ir Senė toliau funkcionuoja. Apsimetu, kad esu grįžusi iš Majamio ir drąsiu žingsniu žengiu į darbą rodydama savo rudas kojas.

Taigi, ateities Sene - VISADA PASIIMK KREMO NUO SAULĖS. Myliu, Senė.

Senė.